Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas dėl Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo pakvietimo į kovo 11 d. iškilmes, o tiksliau – šio kvietimo forma, buvo aršiai kritikuojama ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos žiniasklaidoje. Draugiškumo ženklas Rusijoje priimtas su arogancija ir patyčiomis.
Netinkamas tonas
Lietuvos žiniasklaida labai audringai sureagavo į prezidentės viešai išsakytą iniciatyvą pakviesti D.Medvedevą į mūsų nepriklausomybės 20-mečio šventę. Gan sunku suprasti tuos kritikus, kurie užsipuolė patį pakvietimo faktą: o kodėl gi nekviesti? Juk Rusija, nepaisant jos revanšistinių svajų, yra pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, esame užmezgę diplomatinius santykius, o ir labai rimtų konfliktų lyg ir taip pat nėra...
Tačiau šio kvietimo forma – iš tiesų visai kitas reikalas. Jos Ekselencijos teiginys, kad kvietimas tuo pačiu yra ir savotiškas patikrinimas D.Medvedevui, neva gerbia jis mus, ar ne. Na, švelniai tariant, persistengta. Prezidentė pademonstravo tikrą diplomatinės kalbos virtuoziškumą. Tokio subtilaus tiesmukiškumo mūsų politikai senai nedemonstravo. Gal yra kitaip manančių, bet juk tai yra beveik tas pats, kaip kviesti ką nors į savo gimtadienį, bet iškelti sąlygą, kad svečias gali ateiti tik tuo atveju, jei tris kartus garsiai pasakys, kad labai labai labai stipriai myli sukaktuvininką. Kodėl nebuvo galima tiesiog pakviesti? Kritikos negailėjo ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos žiniasklaida.
Ko ten važiuoti?
“O ko ten važiuoti? Ar į Burkiną Fasą Medvedevas dažnai važinėja?“, – klausė vienas iš daugelio rusų skaitytojų. Šis komentaras daugiau – mažiau atspindi tiek Rusijos apžvalgininkų, tiek ir skaitytojų daugumos nuomonę.
Pirmiausia, galima pažymėti, kad „didžioji“ Rusijos žiniasklaida šia tema apskritai nepateikė jokios nuomonės. Gal tai ženklas, kad Kremlius iš tiesų svarsto kvietimą ir davė nurodymą spaudai kol kas patylėti? Vargu. Labiau tikėtina, kad Maskva net nemato reikalo komentuoti tokį supervalstybės vadovo įžeidimą.
Užtat netylėjo internetiniai Kremliaus ruporai. Tokie seni Lietuvos draugai, kaip pvz. „Regnum“, „Rosbalt“ ir kiti panašūs mūsų politikos ekspertai. Visi jie vienu balsu prapliupo būtent apie „keistą“ kvietimo formą, ignoruodami patį kvietimo faktą. Tiek iš kvietimo šalininkų, tiek ir iš priešininkų Lietuvoje buvo atvirai tyčiojamasi. Priešininkai gavo pylos užtai, kad yra rusofobai ir „bijo, kad D.Medvedevas iš tiesų gali atvykti“, o šalininkai (daugiausia – konservatorių partija) išjuokti dėl pataikavimo prezidentei. Kodėl jie tada gyrė Valdo Adamkaus sprendimą nevykti į pergalės prieš Vokietiją 60-metį?
Vox populi
Straipsnių komentatoriai, kurie Rusijoje nemažiau aršūs nei mūsuose, taip pat užgriuvo Lietuvą prakeiksmų ir patyčių lavina. Kitaip, nei „teritorija“ mūsų valstybė vadinta nebuvo. Mes juk ir „amerikonų subinlaižiai“, ir už raštingumą Rusjai skolingi, ir 50 metų išlaikytiniais buvom, ir paminklų naciams pristatėm be skaičiaus, na ir taip toliau.
Kaipgi tada D.Medvedevas galėtų atvykti į Lietuvą? Tokio poelgio nesuprastų Rusijos visuomenė, kurios aukščiau paminėtą požiūrį į Letuvą suformavo tas pats režimas, kuriam priklauso ir D.Medvedevas. Ir kitokia kvietimo forma čia greičiausiai nieko nepakeistų.
Taip jau yra, kad dabartinė Rusijos valdžia iš tiesų laiko Lietuvą tik laikinai prarasta imperijos kolonija. Tegu tokia pozicija nėra deklaruojama oficialiai (neskaitant kartais pasigirstančių užuominų), tačiau būtent toks požiūris yra peršamas eiliniams rusams. Tiesioginis bendravimas tarp „supervalstybės“ ir „teritorijos“, Rusijos valdžios supratimu, yra neįmanomas, nes „supervalstybė“ yra pernelyg „super“, kad nusileistų iki mūsų lygio. Dėl Dievo meilės! Mes netgi branduolinio ginklo neturim! Tai apie kokį gi pripažinima kalbėti?
Lapė ir gervė
Pamenate pasakėčią apie lapę ir gervę? Tą, kurioje abu gyvūnai kvietė vienas kitą į svečius, bet vaišino iš tokių indų, kad nė vienas iš jų pasivaišinti negalėjo? Šiuo atveju ji labai tinka ir Vilniaus–Maskvos santykiams. Mes galime kviestis Rusijos prezidentą, bet jam, kaip sakoma, „ne lygis“ pas mus važiuoti. Rusija gali kviestis mūsų vadovus į Pergalės paradą, bet kaipgi jie gali vykti į šventę, žyminčią dešimtmečius trukusį terorą prieš mūsų tautą?
Netgi jei ir įvyktų toks stebuklas, kad D.Medvedevas sutiktų mus aplankyti Nepriklausomybės dieną, iš to sektų ne santykių pagerinimas, o nemalonumai. Rusijos vadovo vizito atveju, D.Grybauskaitė nebegalėtų atsisakyti dalyvauti gegužės 9 d. šventime. Palyginkime, kas labiau nusižengtų savo principams? D.Medvedevas pamintų aroganciją, bet viso labo pripažintų tik tai, kad Lietuvos Respublika iš tiesų yra valstybė. O štai D.Grybauskaitei tektų džiaugsmingai švęsti dieną, kai vieną Lietuvos okupantą pakeitė kitas.
Kam apskritai reikalingos tokios sudėtingos dilemos? Negi mūsų santykiai su Rusija tokie siaubingai blogi, kad tik šventiniai vizitai gali juos išgelbėti? Juk Lietuva neįsižeistų paprasčiausiai gavusi D.Medvedevo sveikinimo telegramą, o Rusijai taip pat nebūtų ko burnoti, jei mūsų vadovai švestų pergalės dieną kartu su valstybėmis – sąjungininkėmis (kaip tai beje puikiausiai darė prezidentas Algirdas Brazauskas 1995 m.). Gal galima susitikti ir ne šventinę dieną? Visiems būtų paprasčiau.
