Susirinkę žmonės taip pat siunčia žinutę valdžiai – tikisi, kad ši imsis veiksmų, kad ateityje tokie skaudūs įvykiai nepasikartotų.
Naujienų portalas tv3.lt penktadienį rašė, kad šią savaitę visuomenę apskriejo sukrečianti žinia apie savaitgalį nusižudžiusį jauną Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbusį gydytoją. Po įvykio medikų bendruomenėje netruko pasklisti kalbos apie sudėtingas gydytojų darbo sąlygas, nežmoniškus krūvius, iš vyresnių kolegų patiriamas patyčias ir kitus skaudulius. Tačiau prabilti konkrečiais vardai jie ryžtasi sunkiai.
Šioje ligoninėje Skubiosios pagalbos skyriuje dirbanti gydytoja Kastė Mateikaitė, „Facebook‘e“ geriau žinoma kaip „Kalnų gydytojos užrašų“ autorė, atvirai dalinasi apie mediko darbo kasdienybę.
„Šį savaitgalį iš gyvenimo savo noru pasitraukė mano kolega. Nebuvom gerai pažįstami.
Susitikdavome retai, tik budėjimų metu, kai reikėdavo pasikonsultuoti dėl neaiškaus paciento ar atsitiktinai apsilenkdavome ligoninės koridoriuose. Kaži, ar būčiau pastebėjusi, kad jo nebėra, jei nebūtų pasakę. Juk žmonės ateina ir išeina, migruoja, keičia darbovietes, galų gale miršta. Natūralu. Mes prie jų neprisirišame, todėl ir praradimai mažai jaudina.
Vis tik žinia apie savižudybę sukrėtė. Dar vienas gydytojas... Juk puikiai visi žinome, kad visame pasaulyje, visais laikais tarp medikų savižudybių pasitaiko daugiausia, lyginant su kitomis profesijomis. Ir tyliai sau skaičiuojame atvejus, statistikas, nieko nekeisdami, nedarydami. O ką galime padaryti? Įtampos ir streso darbe visada buvo ir bus daug. Pacientų skaičius tik didėja. Darbo krūvio mažėjimo tikėtis neverta. Dar daugiau, didėja reikalavimai gydytojams, medicinos personalui. Turi būti visad pastabus, atsakingas, sveikas ir besišypsantis, tikslus ir teisingas. Suklysti negali, net mažiausia klaida draudžiama. Be darbo, dar prisideda visokie socialiniai reikalavimai šeimoje, skolos už butus, automobilius.
Nenuostabu, kad prasideda depresijos, nerimo sutrikimai, kurie slepiami, su jais gyvenama ilgus metus niekam nepasakojant, neišsipasakojant. Juk esi gydytojas, negali sirgti. Kol galų gale nebelieka kitos išeities, kaip tik pasitraukti.
Ir negi toliau taip skaičiuosim tyliai tokius kolegų atvejus?
Štai čia noriu pasakyti ne, užteks. Turim apie tai garsiai kalbėti. Turim rūpintis vieni kitais, ne vien tik savo pacientais. Turim įdėmiau žiūrėti ir pamatyti savo kenčiančius kolegas. Turim atidžiau klausytis ir išgirsti savo kolegų pagalbos prašymus. Turim išdrįsti ištiesti ranką ir gal tiesiog draugiško apkabinimo užteks, kad kolega sugebėtų žengti dar vieną žingsnį šiuo sudėtingu gyvenimo keliu“, – savo įraše dėstė moteris.
Medikai ragino vieni kitus nelikti abejingais, pamatyti skausmą kito akyse, paskatinti kreiptis pagalbos.
„Psichologinė pagalba medicinos personalui Lietuvoje vis dar menkai prieinama, nors daugelyje pasaulio šalių gydytojai ir slaugytojai priskiriami aukštos rizikos grupei. Jau šiandien turime pradėti kurti į Žmogų orientuotą sveikatos sistemą. Pastarieji skaudūs įvykiai privalo tapti paskata sisteminiams pokyčiams. Iki tol kasdien rūpinkimės vieni kitais, pamatykime skausmą kolegos akyse ir išdrįskime jam padėti“, – tokiais žodžiais kolegas drąsino jaunieji gydytojai.
Paskelbus apie jauno gydytojo savižudybę apie kasdienius skaudulius prabilo ne tik medikų bendruomenė. Savo nuomonę išdėstė ir Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
„Kiekviena netektis sukrečia ir skaudina. Nuoširdi užuojauta tiems, kurie neteko artimojo. Stiprybės.
Visgi norėtųsi pakalbėti apie šią problemą plačiau. Ir pirmiausia svarbu akcentuoti, kad vietoje atjautos ir susitelkimo prasideda „kaltųjų“ paieškos, vadinamoji raganų medžioklė. Ir tai vyksta, užuot susitelkus ir priminus, jog savižudybė niekada nėra, nebuvo ir nebus išeitis. Jokioje situacijoje ji nebus išeitis.
Medikų savižudybės yra itin skaudus reiškinys, kuris, deja, bet sutinkamas ir gerokai labiau pasiturinčiose bei geriau išplėtotą sveikatos priežiūros sistemą turinčiose šalyse.
Be to, ir pati profesija yra susijusi su tam tikra skaudžia patirtimi, nes medikams nuolat tenka susidurti su žmogaus kančia, ligomis ar net mirtimi. Ligoninėse ar skyriuose, kurie teikia skubią pagalbą, susiduriama ir su dideliu darbo tempu.O ir kitose medicinos srityse dažnas medikų perdegimas. Ar galima nuo to apsisaugoti? Ir taip, ir ne. Kai kuriose srityse didelis darbo tempas ir krūvis neišvengiamas. Tada labai svarbu pastebėti galimą perdegimą ar galimus emocinės krizės ir galimos savižudybės grėsmės ženklus. Nebijoti apie tai pakalbinti ir tiesiai paklausti ar yra sunkumų.
Svarbu, kad taptume labiau emociškai raštinga ir empatiška visuomene.
Paprastų atsakymų ir kaltųjų paieškos niekur neveda, o tik užkrauna dar didesnį kaltės jausmą ant greta dirbusių kolegų, kuriems ir taip sunku dėl kolegos netekties.
Tad būkime žmogiški, solidarūs ir nedarykime to. Neieškokime kaltųjų, neskatinkime naujų nelaimių.
Ar medikams padeda nuolatiniai kaltinimai ir net grasinimai susidoroti dėl medicinoje neišvengiamai įvykstančių klaidų? Ar padeda nuolatiniai priekaištai dėl empatijos stokos, kuomet medikas visą naktį praleido operacinėje ar teikė kitą būtiną pagalbą pacientams? Tikrai ne!
Tad daug prasmingiau būtų kuo aktyviau siekti klaidų slėpimo kultūros išgyvendinimo, išmokti kreiptis psichologinės pagalbos ir ją priimti. Įstaigų vadovams turėtų būti svarbu laiku pastebėti grėsmes ir suteikti galimybę darbuotojui gauti reikiamą pagalbą", – tokiomis mintimis ministras po nelaimės pasidalino socialiniame tinkle.
Psichologinės pagalbos telefonai:
