Monika Kutkaitytė, LRT.lt
„Žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Tai, kas pasiekia žmogaus smegenis, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti“, – tvirtina rašytoja Renata Šerelytė.
Raštinga visuomenė geba kurti ir yra laisva nuspręsti, kokia ji nori būti ir ką ji nori pasiekti. Tai pabrėžia ir kiti naujienų tinklalapio LRT.lt pašnekovai. Neraštingiems protams lengva primesti savo valią, jais nesunku manipuliuoti. Rodos, suprantama, kad norėtume pasirinkti raštingos visuomenės kelią, tačiau mūsų raštingumas pavojingai mažėja. Modernios komunikacijos technologijos ir mąžtantis knygų skaitymas yra pagrindinės šio proceso priežastys.
Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė pabrėžia, kad apie sumažėjusį visuomenės raštingumą leidžia kalbėti ne tik pastebėjimas, jog visuomenė vis mažiau skaito, bet taip pat tai akivaizdžiai yra parodę bandomojo lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamino testo rezultatai, taip pat šiųmetis Nacionalinis diktantas.
„Kaip žinome, nebuvo nė vieno be klaidų parašyto darbo. Iš tiesų procesai yra labai rimti ir turbūt blogesni nei mes galvojome“, – atkreipia dėmesį J. Zabarskaitė.
Raštingumo samprata kinta
Pagal UNESCO, raštingumas yra „gebėjimas suprasti, kurti, atpažinti, interpretuoti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis“. „Atrodo, kad labiausiai išsivysčiusiame žemyne – Europoje – kiekvienas žmogus šiuos dalykus daryti puikiai moka, tačiau joje yra valstybių, kur net kas dešimtas žmogus, vyresnis nei 15 m., nemoka rašyti. Lietuva šioje statistikoje turi gerus duomenis. Mūsų šalyje 99,6 proc. žmonių yra raštingi, ir tai yra 14 rezultatas Europoje“, – rašoma Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos tinklalapyje.
Rezultatas, žinoma, neblogas, tačiau UNESCO įvertino lietuvių raštingumą siaurąja prasme. Šiandien būtina įvertinti, kad raštingumo samprata keičiasi iš esmės. Ir ne tik Lietuvoje – raštingumas kinta visame pasaulyje.
„Tai yra susiję su tuo, kad visuomenė iš rašytinės komunikacijos pereina į skaitmeninių technologijų sąlygotą vaizdinę komunikaciją: kiekvienas po ranka turime kompiuterį, taip pat galime labai lengvai komunikuoti įvairiomis kitomis priemonėmis. Pasaulis pereina į kitą – labiau vizualinį – komunikavimo būdą. Svarbesnis tampa kompiuterinis raštingumas ir jo lygis, taip pat, manau, kompiuterinio raštingumo sąmoningumo lygis. Apie sąmoningumo lygį mes dar nekalbame, bet jau turėtume pradėti tai daryti. T.y. turėtume svarstyti, ar mūsų kompiuterinis raštingumas turi būti aukšto lygio, ar vis dėlto turime eiti lengviausiu keliu ir imti viską, ką pasiūlo, nemokėti atsirinkti“, – sako J. Zabarskaitė.
Kas žlugdo tradicinį raštingumą?
„Jei žiūrėsime į raštingumo sampratą tradicine prasme, matysim, kad raštingumas mažėja. Juk ką anksčiau darydavo žmonės? Jie išmokdavo skaityti ir rašyti. Paskui tuo pagrindu buvo sukurta didžioji edukacinės sistemos dalis: jei moki skaityti ir rašyti, moki valdyti kalbą. Skaitymui ir knygoms buvo skiriamas milžiniškas dėmesys. Edukacija padinėse mokyklose didžiąja dalimi irgi buvo suprantama kaip knyginė edukacija. Buvo manoma, kad klasikinė literatūra yra neišvengiamas išsilavinusio žmogaus atributas.
Tačiau raštingumo samprata pakito: ji yra pajudėjusi informacinio ir vizualinio raštingumo link. Vaizdas koreguoja teksto sampratą, ir keičiasi teksto suvokimo bei skaitymo samprata“, – pastebi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Nerijus Milerius. Jo teigimu, galima kalbėti apie mąžtantį visuomenės raštingumą, jeigu raštingumas suvokiamas tradicine prasme.
Akademiko Antano Andrijausko nuomone, rašto kultūros nuosmukis pirmiausia siejasi su technogeninei civilizacijai būdingu informacinių technologijų suvešėjimu ir klasikinės humanitarinės kultūros išstūmimu į paribius, taip pat su „žiniasklaidos komercializacija, politizacija ir daugybės žemiausio lygio ir skonio laidų įsiviešpatavimu“.
„Daugelis žmonių menkai suvokia, kad postmodernioje technogeninėje epochoje išgyvename vieną svarbiausių civilizacijos istorijos lūžių, t. y. skirtingų autonomiškai besivysčiusių civilizacinių pasaulių raida pereina į visiškai naują globalios metacivilizacijos raidos fazę, kurioje skirtingos kultūros kaip niekuomet anksčiau aktyviai sąveikauja ir tarpusavyje konkuruoja. Vienas svarbiausių dalykų, kuris dabar skleidžiasi mūsų akyse – tai anksčiau viešpatavusios tekstinės, rašto civilizacijos nykimas, degradacija ir galinga vaizdo kultūros ekspansija.
Juk informaciją dabartinis žmogus jau perima ne iš knygų, laikraščių, o pirmiausia iš vaizdo kultūros kanalų: televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. O tai yra visiškai kitoks nei knyginės civilizacijos informacijos perėmimo būdas, kuris savo ruožtu lemia ir kitokį mąstymo bei tikrovės suvokimo būdą. Ankstyvesnė rašto, knyginė civilizacija formavo vientisą pasaulio suvokimą, o iš tekančių vaizdų susidedanti iš ekranų perimama informacija gimdo kitokį – fragmentišką – pasaulio suvokimą“, – problemą įžvelgia A. Andrijauskas.
Pašnekovas teigia, kad informacijai tapus lengvai prieinamai, nyksta žmogaus noras pažinti. Ilgainiui toks žmogus tampa tiesiog pasyviu informacijos vartotoju, kuris nesugeba laisvai priimti sau naudingų sprendimų.
Noras būti kvailiems
Raštingumas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus laisve suprasti ir vertinti vykstančius aplink procesus, taip pat daryti jiems įtaką, pabrėžia LRT.lt pašnekovai.
„Vieną dalyką tikrai seniai esu pastebėjusi ir noriu išskirti: žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Tai, kas pasiekia žmogaus smegenis, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti. Todėl tas raštingumas visų pirma reikalingas, kad žmogus būtų laisvas ir suprastų, kas yra parašyta: kad įžvelgtų ne tik tekstą, bet žiūrėtų ir į potekstę. Manipuliacijos atveju naudojamasi tamsiais neraštingais protais“, – problemą įžvelgia rašytoja Renata Šerelytė.
Apie manipuliaciją neraštinga visuomene ir apie iš to kylančius pavojus kalba ir kiti specialistai.
„Viskas priklauso nuo to, kokie mes norime būti, kokie yra mūsų tikslai: ar mes norime būti žmonės, kurie valdo ir vertina savo gyvenimą, kurie gali kurti remdamiesi tuo, ką jie žino, ką yra patyrę, ar vis dėlto mes norime būti žmonės, kurie vykdo kieno nors valią. Nes tie, kurie valią primeta, turi savo žinių bagažą ir tikslus, žino, kaip juos pasiekti. Tik kritiška visuomenė gali būti kurianti, o kritiška ji gali būti tik tada, kai turi žinių, nes priešingu atveju ji lieka vykdytojų visuomenė“, – sako Lietuvių kalbos instituto direktorė.
„Mes neugdome sąmoningų žmonių, todėl mums taip katastrofiškai sekasi spręsti bet kokias problemas. Todėl mūsų politikai manipuliuoja žmonėmis, jie patys dažnai yra paties žemiausio kultūros raštingumo lygio. Ta politinio šalies elito dalis, kuri iškilo Sąjūdžio metais, dažniausiai buvo inteligentai, kultūrininkai, menininkai, glaustai tariant, visiškai kitokio kultūros, mąstymo ir raštingumo lygio. Susidaro įspūdis, kad šiandien komercializuotos ir politizuotos visuomenės informavimo priemonės tarsi sąmoningai debilizuoja ir visuomeninę sąmonę. Neturinčia sąmoningumo visuomene lengva manipuliuoti, ji nekritiška, todėl balsuoja kaip avinų banda, netrukdo politikams realizuoti vieną už kitą absurdiškesnius korupcinius megaprojektus“, – akcentuoja akademikas A. Andrijauskas.
Jo pastebėjimu, tarp tų žmonių, kurie veržiasi ir ateina į valdantįjį elitą, vis mažiau tokių, kurie „išsiskiria rašto ir kalbėjimo kultūra“.
Mokėjimas kurti skaitmeninius debesis apsiskaitymo neatstos
Kintanti raštingumo samprata verčia kalbėti ir apie (galbūt) kintantį kultūringo žmogaus apibrėžimą. Kas yra kultūringas žmogus XXI-ajame amžiuje? LRT.lt pašnekovai vieningai sutinka, kad iki šiol yra išlikusi nuostata, jog kultūringas žmogus turi mokėti rašyti ir reikšti mintis be klaidų.
„Nežinau, kaip į tekstus su klaidomis reaguoja jauni žmonės, bet vyresnės kartos žmonės arba net ir jaunesnės kartos motyvuoti vadovai, pamatę prašymą su klaidomis, tai suvokia kaip neigiamą dalyką. Žmogaus prestižui, žmogaus įvaizdžiui klaidos kenkia. Mūsų jaunimas norėtų, kad taip nebūtų, bet taip yra“, – konstatuoja J. Zabarskaitė.
Kaip pastebi N. Milerius, seniau kultūringas žmogus buvo apsiskaičiusio žmogaus sinonimas. Įvertinus aplinkybę, jog žmonės skaito vis mažiau arba visai nebeskaito, jo nuomone, reikia pripažinti, kad šiandien „apsiskaitymas“ (ne tik literatūros autorių ir jų kūrinių žinojimas, bet taip pat realus literatūros perskaitymas) nėra neišvengiamas kultūringo žmogaus atributas. Dėl to apgailestauja tiek N. Milerius, tiek A. Andrijauskas.
„Šiandien daugelio kūrėjų kūriniai yra visiškai nežinomi jaunajai kartai. Studentai, atėję į aukštąsias mokyklas, dažniausiai neturi elementariausių žinių apie pasaulinės ar lietuvių literatūros istoriją. Viskas, kas yra už jų programos ribų, yra katastrofiškos duobės. Jie neturi sugebėjimo analizuoti, kalbėti apie tekstą – o tai turėtų daryti raštingas žmogus“, – tvirtina akademikas A. Andrijauskas.
Lietuvių literatūros instituto direktorė įsitikinusi, kad kultūringo žmogaus sąvoka ir šiandien turi likti tokia pati kaip seniau, t.y. sąvokos turinys neturėtų keistis.
„Negalime pakeisti klasikinių dalykų (t.y. išmanymo, išsilavinimo, pažinimo) vienadieniais, nuolat besikeičiančiais dalykais. Tarkim, dabar vertinamas žmogus, mokantis rašyti projektus, rytoj bus vertinamas mokantis kurti skaitmeninius debesis ir pan. Visa tai yra kintantys vienadieniai dalykai, o pagrindas turi likti, nes tai yra ir žmoniškumo pagrindas. Tokie dalykai neturėtų keistis. Atsisakyti visko, ką mes sukūrėme per tūkstančius metų – dėl ko?“ – retoriškai klausia J. Zabarskaitė.
Reikia keisti švietimo programas
Mažėjančio raštingumo faktą turi rimtai įvertinti specialistai, sako pašnekovai. Taip pat pabrėžiama, jog būtina iš esmės keisti švietimo sistemą.
Lietuvių kalbos instituto direktorės teigimu, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros mokslininkai yra atlikę dažniausiai daromų kalbos klaidų analizę. Taip pat Švietimo ir mokslo ministerija yra sudariusi specialią darbo grupę – specialistai aptaria raštingumo problemą, ruošiamasi ją spręsti „rimtai ir iš esmės“.
„Galbūt yra tam tikrų mokymo problemų turinio prasme. Nesame tikri, kad visi dalykai taip, kaip moko dabar rašybos ir skyrybos mokyklose, yra tinkami esant pasikeitusiai situacijai. [...] Daugelį dalykų reikia įvertinti iš naujo“, – pabrėžia J. Zabarskaitė.
„Edukacija turėtų vykti visai kitaip, ji turėtų perkelti akcentus. Nes kokia situacija yra susiklosčiusi dabar: mes esame senoje mokymo paradigmoje, kai raštingumas siejamas su rašytiniu žodžiu. Ir labai sunku tai pakeisti. Esu pastebėjęs, kad universitete labai sunku mokyti kitokiu nei tradiciniu būdu“, – pastebi N. Milerius.
Jo nuomone, jeigu edukacinė sistema nebus reformuota, pokyčių sulauksime natūraliai. „Mokykla su tradicinio raštingumo samprata funkcionuos tiek, kiek ne mokykloje dominuos ta karta, kuri dar mokėsi esant tradicinei raštingumo sampratai. T.y. kartų konfliktas egzistuos tol, kol mokykloje dirbs mokytojai, gavę išsilavinimą ankstesnėje paradigmoje. Visuomenė vystosi technologiškai, tad neišvengiama, jog technologijos pasiveja edukaciją ir ją perdaro kartais visai nerevoliuciniu būdu“, – aiškina N. Milerius.
Pašnekovas pabrėžia, kad tai tikrai nereiškia, jog knygas kada nors galėsime išmesti į šiukšlių dėžę: jos esą funkcionuos kitu pavidalu, kuris knygos esmės nepakeis. Prognozuojama, kad žmonės tikrai nenustos skaitę, bet skaitančiųjų esą daug nebus.
