Pastaruoju metu mūsų viešojoje erdvėje nuskambėjo klausimai, ar Lietuva dar yra teisinė valstybė (Aidas Palubinskas) ir ar Lietuva dar yra demokratinė valstybė (Aloyzas Sakalas). Deja, šitie klausimai jau nebėra nei grynos intelektualinės ar teorinės provokacijos, nei poleminio ikarščio padiktuotos stiprios ir sąmoningai perdėtos frazės.
LR Generalinei Prokuratūrai atsisakius atnaujinti Vytauto Pociūno bylą ir nusprendus niekaip nereaguoti į daugelio žmonių pasirašytą kreipimąsi į LR Generalinį Prokurorą, prašantį
pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sąmoningai vykdyto žuvusio VSD karininko Vytauto Pociūno šmeižto bei jo žūties aplinkybių, jau galima pradėti konstatuoti šitos valstybės aparato ir visų trijų valdžių atvirą nusigręžimą nuo savo piliečių (jau seniai lygiai tą patį galima pasakyti ir apie tuos, kurie išdidžiai save vadina ketvirtąja valdžia).
Teisingumo nebuvimas Lietuvoje tapo kažkuo, su kuo daugelis pradėjo taikytis kaip su neišvengiama šalies būkle. Palietus įtakingos profesinės grupės arba jėgos struktūrų žmones, jau nebe pirmą kartą šalies inteligentijos kreipimaisi ir apeliacijos lieka balsu, šaukiančiu tyruose. Iki šiol niekas nepaaiškėjo ir niekas net nekrustelėjo dėl skandalingo, Lietuvą autoritarinėms šalims prilyginančio mūsų policijos elgesio su rašytoju Gintaru Beresnevičiumi.
Ką reikia galvoti apie savo šalį, ES narę, kurioje žymus rašytojas įgrūdamas į policijos automobilio bagažinę? Jei tai nėra įrodyta, kur tada atviras tyrimas, iš kurio paaiškėtų, kaip ir kodėl dar gyvas žmogus mirė policijos automobilyje? Pagaliau kodėl niekas iki šiol taip ir nesiteikė atsakyti visuomenei į jos klausimus dėl rašytojo, eseisto ir mokslininko mirties aplinkybių?
Ką galvoti apie valstybę, kurioje leidžiama skleisti žemiausio lygio paskalas ir brutalų melą apie jai didelių nuopelnų turėjusį ir savo gyvybę jai paaukojusį karininką? Juk jokių abejonių nekelia faktas, kad Vytautas Pociūnas buvo apšmeižtas. Visi skaitėme bjaurias insinuacijas, kurios viską pasakė ne apie jų objektą, o apie tuos, kurie jas užsakė ir parašė. Dar daugiau, pradėjo nenumaldomai aiškėti, kad V. Pociūno mirtis greičiausiai buvo politinė žmogžudystė.
Demokratinę valstybę tokia informacija sukrėstų iki pamatų. Lietuvoje neįvyko nieko. Tarsi valstybės piliečių balsas būtų viso labo tik fizinis triukšmas, kurį reikia kaip nors ištverti, kol viskas vėl užsimirš ir susitvarkys. Prisimenant Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Aukso veršis“ herojaus Ostapo Benderio žodžius pogrindžio milijonieriui Koreikai, įdomūs žmonės, tapę laimingi ir vis dar esantys laisvėje – o juk tai pirmasis mūsų politikų ir galios lauko žmonių ešelonas.
Nauja valdančioji klasė
Mūsų akyse įvyko keistas dalykas – antidemokratinio elgesio, teisingumo atmetimo ir atviro nesiskaitymo su savo visuomene rutinizacija. Sykiu ir žmonių beteisiškumo įteisinimas. Tai tiesiog nieko nebestebina ir nebesukelia jokios sensacijos ar stipresnio išgyvenimo. O ko jūs dar tikėjotės? Čia juk kitaip nebuvo, nėra ir nebus – kai išgirsti tokias frazes, suvoki, kad jos skamba ne tik kaip nusivylimo išraiška, bet ir kaip savo valstybę praradusių piliečių pralaimėjimo ženklas.
Pripažinkime nemalonų, bet akivaizdų faktą – Lietuvos valstybė yra uzurpuota nežinia kam tarnaujančios naujos valdančiosios klasės, kuri nėra vien ekonominė, lygiai kaip nėra ji ir iki galo politinė. Jie yra ne rinktų (juolab ne išrinktųjų, kad ir kaip jie norėtų save tokiais laikyti), o paskirtų žmonių klasė. Tai pats save išsirinkęs ir paskyręs šešėlinis elitas, besinaudojantis demokratiniu režimu tik kaip savilegitimacijos ir savo interesų tenkinimo širma.
Likti valdžioje, nesvarbu kokie būtų rinkimų rezultatai – štai naujos valdančiosios klasės esmė. Į šią klasę įeina gan įvairios grupės – biurokratai, politikai, žurnalistai, akademinės sferos žmonės, galiausiai laisvai migruojantys ir jokio fiksuoto lojalumo ar politinės tapatybės neturintys techniniai politikos darbuotojai (kalbų rašytojai, patarėjai, ritualo ir viešųjų ryšių specialistai ir panašiai) arba valstybinį patriotizmą simuliuojantys sikofantai, turintys savo privačių interesų.
Tie patys žmonės kontroliuoja informacijos sferą ir sėdi komitetuose, svarstančiuose paveldo, kultūros, valstybės apdovanojimų ir įvairiausių politikos ritualų bei reprezentacijos klausimus. Jie nesunkiai susisaisto su tais, kurie netolimoje praeityje, kai Lietuvoje dar egzistavo atpažįstami idėjiniai skirtumai ir kažkokia kairės-dešinės perskyra, buvo visiškai kitoje idėjinėje ir vertybinėje stovykloje.
Skirtumai išnyko – dabar viską lemia mobilus ir nefiksuotas lojalumas. Šiandien tu su manimi, vadinasi, manęs nebeturi dominti nei tavo praeitis, nei pažiūros. Praeitis ir pažiūros, be abejo, gan greitai sudomins (ir apie tai bus priminta), jei paaiškės, kad tu ne su manimi. Iki galo apsinuogina klikos logika, kuriai visiškai nesvarbūs žmonių moraliniai įsipareigojimai ir jų ginamos pozicijos.
Suspenduok savo tiesą ir principus – jei pajėgi šitą padaryti, padidini savo šansus išlikti ir įsitvirtinti naujoje valdančiojoje klasėje. Jokios mistikos čia nėra – kartas nuo karto dėl akių ir iš inercijos simuliuojami idėjiniai skirtumai, bet iš tikrųjų žmonės čia suvienijami bendro troškimo likti sistemoje, kurioje jų niekas nerenka ir nepareikalauja tikros atsakomybės.
Tai naujo tipo politinė mafija, nebūtinai kovojanti prieš valstybę, bet veikiau paverčianti ją savo veikimo lauku bei instrumentu. Ji infiltruoja institucijas, užgrobia teismus, paverčia spaudą ir visą žiniasklaidą propagandos ir sau svetimo elemento diskreditavimo ruporais, sykiu nesunkiai realizuodama verslo planus ir sulydydama finansinės, politinės ir informacinės įtakos laukus.
Atsakomasis smūgis?
Kodėl taip įvyko? Kodėl visuomenė pralaimėjo leisdama įsivyrauti buvusios nomenklatūros palikuonims, grįžusiems į valdymo avansceną naujosios „biurokratų aristokratijos“ pavidalu? Kaip buvo galima leisti valstybę ir jos institucijas paversti besivaržančių finansinių grupuočių ar politinių klikų viena kitos išmušimo ir įsigalėjimo instrumentu?
Iš dalies tai įvyko todėl, kad buvo entuziastingai užsiimta sostinės tobulinimu, sutapatinus Vilniaus centrą su Lietuva ir pamiršus visą likusią šalį. Iš dalies ir todėl, kad valstybė buvo suvesta į valdymą ir naujojo aparato gaminimą, užmirštant, kad valstybė neįmanoma ne tik be valdymo, bet ir be sąmoningų piliečių bei politinės visuomenės. Taip, dar kartą pakartoju Johno Locke’o terminą – politinės visuomenės, kuri iš esmės yra tas pats, kas ir pilietinė visuomenė.
Atsakomasis sistemos smūgis buvo ne tik mūsų įvėlimas į absurdiškas trintis bei kovas su politiniais naujadarais, prieš kiekvienus rinkimus sukuriant po naują tautos gelbėtojų partiją ir taip įpainiojant visą ir taip silpną bei trapią politinę sistemą į kovas su ja bei pastangas ją asimiliuoti, bet ir sunkiai pastebimas mūsų politinio gyvenimo sustygavimas pagal rusišką modelį.
Taip, mes tampame mažąja Rusija. Nei ten, nei čia neišaiškinami tie, kurie nužudo arba mažų mažiausiai pakiša, sukompromituoja ir pražudo tiesos ieškančius žmones. Nei ten, nei čia nėra teisingumo, todėl valstybė virsta paprasčiausia politinės mafijos, valstybės saugumo ir šešėlinių organizacijų valdoma terpe.
Mus palaiko tik stebuklas, kad mumyse galimus partnerius kažkaip atpažino Vakarai. Bet akivaizdu, kad stipraus intereso Rytų Vidurio Europoje jie neturi. Kita vertus, dabartinis Vakarų silpnumas, lydimas Rusijos stiprėjimo ir jos destruktyvios įtakos kaimyninėms šalims, byloja, kad be plačios visuomenės paramos, laisvės ir iš tikrųjų demokratinės politikos Lietuva savo valstybės bei nepriklausomybės neišlaikys.
Tam nereikės jokių Rusijos karinių intervencijų – mūsų politika jau dabar mažai kuo skiriasi nuo Rusijos vidaus politikos. Jei niekas nesikeis, mus pradės vis mažiau veikti Vakarų idėjos ir politinio gyvenimo logika. Mes jau dabar tolstame nuo vakarietiškų idėjų ir vertybių, net dorai prie jų nepriartėję. Jei tai tęsis, netruks ateiti laikas, kada naujuosius šalies politikus vis labiau pradės erzinti narystė ES ir NATO (ypač pastarojoje) ir vilioti Rusijos pinigai ir socialinė bei moralinė jos tvarka.
Biurokratinė, uždara, tik teisinės valstybės ir demokratijos simuliakrus turinti, provincialia ir antrarūše Europos valstybe vis labiau virstanti Lietuva neturi jokių šansų išlikti kaip moderni ir save kurianti nacija, jei artimiausiu metu neįvyks lūžis. O tokį lūžį gali pasiekti tik visuomenė, jei ji nesitaikys su Lietuvos valstybės laidojimo politika.
Todėl Vytauto Pociūno byla mums turėtų tapti tuo, kuo prancūzams XIX a. pabaigoje virto nekaltai apšmeižto karininko Alfredo Dreyfuso byla. Pastaroji įsakmiai primena, kad be tiesos ir galimybės ginti ją bei savo bendrapilietį nėra respublikos.
Atėjo laikas pagaliau atsakyti sau į klausimą, ar mes ir toliau gravituosime link oligarchinės ir autoritarinės Rusijos, vis labiau virsdami mažyčiu jos modeliu, ar grįšime į respublikos kelią.
