Medžiukų kaime, prie Balbieriškio (Prienų r.), gyvena pustrečių metukų našlaitė, kurią užauginti siekia dvi šeimos. Bet viena su kita nesutaria, todėl mergytės dalybos peraugo į viešą kovą – kaip Garliavoje.
Abi nesutariančios šeimos raginamos pirmiausia žiūrėti mažylės interesų, tačiau šį raginimą abi suvokia savaip.
Jaunesni, labiau išsilavinę, darbus turintys vilniečiai sutuoktiniai Bendinskai savo rankose turi Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriuo jie paskirti oficialiais mergytės globėjais. Iki jo eita pamažu – užpernai laimėta Prienų teisme, pernai – Kauno apygardos teisme, kol šiemet balandį patvirtinta Aukščiausiajame.
Vyresni, kaime gyvenantys sutuoktiniai Lukoševičiai jokių dokumentų, leidžiančių jiems auginti mažylę, neturi, nes visus minėtus teismus pralaimėjo. Tačiau jie turi pačią mergytę, augintą 2 metus – iškart po to, kai ji liko našlaitė. Taip pat turi mergytės tikros močiutės, kuri dėl sveikatos būklės pati negali rūpintis anūkėle, pritarimą. Močiutė gyvena kartu su Lukoševičiais.
Ir Bendinskai, ir Lukoševičiai yra tolimi mergaitės giminaičiai.
Mažylė, dėl kurios likimo dabar užvirusi arši kova, našlaite tapo prieš 2 metus, kai abu jos tėvai žuvo per eismo nelaimę. Tuomet jai buvo vos 3 mėnesiai. Nuo pat laidotuvių mažyle rūpinosi jos močiutės pusseserės sūnaus Juozo Lukoševičiaus žmona Jūratė. Ši pora ir anksčiau bendraudavo su mergytės artimaisiais, gyvena tame pačiame rajone.
Po laidotuvių dėl našlaitės globos į Birštono vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi Agnė Bendinskienė, kurios vyras Audrius yra žuvusios mergytės mamos pusbrolis. Šioje tarnyboje iškart buvo nutarta, kad tinkamesni globėjai – Bendinskai. Taip ir įsibėgėjo teismų karuselė...
Kol vyko teismai, kol buvo nagrinėjami jų nutarčių ir sprendimų skundai, Lukoševičiai „lošė“ pagrindine korta – jie tuo pačiu metu augino mergytę, ja rūpinosi. Mažylė priprato prie savo neoficialių globėjų ir jų namų, kuriuose gavo viską, ką dabar moka ir supranta. Jūratę Lukoševičienę našlaitė vadina mama.
Agnės Bendinskienės mažoji nepažįsta – na, nebent kaip retą viešnią. Dabar Bendinskai aiškina, kad jie norėję viską išspręsti teisėtai, todėl ir laukę galutinių teismų sprendimų. Tačiau laikas ėjo ne jų naudai – mergytė juk negalėjo būti „užkonservuota“, kad kartu su ja neaugtų jos jausmai žmonėms, kasdien esantiems šalia – Lukoševičiams.
Štai todėl dabar ir galima replikuoti Bendinskų nenaudai: laukė, kol mergytė ūgtelės, pradės viską suprasti, prisiriš prie Lukoševičių, o tada siekia bet kokia kaina mažylę išplėšti iš jos priprastos aplinkos..?
Svarbiausia – nė viena smarkia kova virtusių našlaitės dalybų pusė nelinkusi nusileisti ir pasitraukti iš šios kovos vardan mergytės ramybės. Lukoševičiai tikina negalintys taip paprastai atiduoti dukra tapusios mergaitės, o Bendinskai įsikirtę savosios tiesos: reikia vykdyti teismų sprendimus!
Praėjusią savaitę į Medžiukus pas Lukoševičius atvyko antstolė, kad paimtų našlaitę ir perduotų teismus laimėjusiems Bendinskams. Viešnią pasitiko būrys žmonių, morališkai palaikančių Lukoševičius. Jie liudijo, kad ši pora – dori, rūpestingi, tvarkingi žmonės, tad mergytės išplėšti negalima. Situacija buvo panaši kaip Garliavoje, prie Kedžių ir Venckų namų, kuriuose jau ne vieną savaitę lyg zoologijos sode gyvena minios žmonių apsupta mažoji mergaitė.
Iš Lukoševičių augintinė nebuvo paimta. Vadovautasi specialistų išvadomis, kad mergaitė priverstinai perduoti dar neparuošta, būtinas pereinamasis laikotarpis.
Taigi Lukoševičiai ir juos palaikantys žmonės dabar gali šiek tiek atsipūsti. Abi susipriešinusios šeimos pakviestos į bendrą susitikimą, kuriame bus mokomos taikos.
Kodėl Bendinskai, iki lemtingos avarijos mažai bendraudavę su minėtais giminaičiais Prienų rajone, pradėjo siekti mergytės globos, Lukoševičių palaikytojams neaišku: esą jie turi savo mažametį sūnelį, darbus, namus – tegu ramiai ir gyvena. Taip mąstantys žmonės įsitikinę, kad Bendinskus, per didžiulę paskolą įsigijusius butą, domina ne mažylė, o jos paveldėtas palikimas. Esą ne kam kitam, o našlaitei liks dvi jos senelių sodybos, esančios ypatingai gražioje vietoje, ant Nemuno kranto.
Šias kalbas Bendinskai neigia ir toliau tvirtina, esą jiems rūpintys tik augančios našlaitės interesai.
Irena ZUBRICKIENĖ
