Kuriame visiškai nėra jaunimo. Kuriame kartais trūksta netgi geriamo vandens. Lankysimės kaime, kur gimė ir augo garsus fotomenininkas, kur žmonės gyvena lyg viena didelė darni šeima, kur lankosi žvejai iš visos Lietuvos. Ir nors šis kaimelis sparčiai mažėja ir nyksta, čia nelaimingų ir dejuojančių žmonių, regis, nėra.
Žvejų rojus
Šį kartą nuspręsti į kurį Kėdainių rajono kampelį vyksime, sunku nebuvo. Netyčia iš draugų nugirdau, kad Kėdainių rajone yra vadinamasis žvejų rojus – Milžemių karjerai.
Bičiuliai kalbėjo, kad tai vieni didžiausių ir žuvingaiusių mūsų rajono vandens telkinių, kurie yra labai įdomioje vietoje – miško glūdumoje. Kiek pasidomėjęs sužinojau, kad aplink karjerą yra išsidėstę keletas namelių, yra keletas labai senų sodybų, tad nieko negalvojęs nusprendžiau aplankyti šį kaimuką.
Kelelis tolimas
Kelelis iki Milžemių kaimo nuo Kėdainių – tolimas. Vykstame Vilainių, Lančiūnavos kryptimi. Visą kelionės laiką važiuojame geru, asfaltuotu keliu. Taip važiuojame kokį dvidešimt kilometrų iki Lančiūnavos gyvenvietės. Lančiūnavoje reikia sukti dešinėn ir Milžemių gatvele važiuoti miškų masyvo pusėn. Čia ir prasideda visi „smagumai“ – kelelis tikrai nekoks. Ko gero, daug lengvųjų automobilių čia nevažiuoja. Judame miško keliu, aplink tik medžiai ir daugiau nieko nematyti.
Vandenų platybės
Pavažiavę keletą kilometrų galų gale išvystame didžiulius vandens plotus – tai garsieji Milžemių karjerai. Čia kasamas žvyras jau daugybę metų. Karjerai veikia iki šiol. Dirba ekskavatoriai, sunkvežimiai, kita sunkioji technika.
Išvežus žvyrą, ima kauptis vanduo – dirbtiniai vandens telkiniai. Taip ir atsirado Milžemių karjerai. Šie vandens telkiniai yra garsūs visoje Lietuvoje, mat čia – tikras žvejų rojus. Pažvejoti čia – kiekvieno žvejo svajonė ir garbės reikalas.
Vienos gatvės kaimas
Keliskart apvažiavę ir apžiūrėję didžiulius karjerus, patraukiame ieškoti kaimelio. Matome palei gatvelę išsidėsčiusius kokį dešimtį trobų. Visos trobos senos, naujų namų čia nėra. Privažiavus kaimą, vaizdas liūdnokas – pirma sodyba apleista, joje niekas negyvena. Einame toliau, ieškome žmonių.
Gyvenimas nubloškė
Kiek tolėliau pamatome mus įdėmiai apžiūrinėjantį vyriškį. Tai – vietos gyventojas Robertas. Vyriškis jau penkiolika metų gyvena Milžemiuose. Jis sako, kad pats gyvenimas jį čia nubloškė.
„Gyvenau didmiestyje – Kaune. Čia gyveno mano uošviai. Taip išėjo, kad ir aš čia atsiradau. Ir gyvenu, ir gyvensiu. Gyvenu šiame kaime jau penkiolika metų ir džiaugiuosi. Čia radau ramybę, čia pagaliau pabėgau nuo miesto triukšmo, nuo skubėjimo, nuo lėkimo. Viskas čia neblogai, man tinka ir patinka“, – trumpai apie savo gyvenimą kaime dėsto vyriškis.
Trūksta vandens
Paprašytas įvardinti didžiausią kaimo blogybę, Robertas ilgai netrunka. Vyras pasakoja, kad bene didžiausia problema yra geriamasis vanduo. Žmonės kaime geria vandenį iš šulinio. Gręžinio nėra. Tačiau iškilo kita problema – kasant karjerus kaimo žmonių šuliniuose vandens lygis taip nukrito, kad galima pasisemti vos pusę kibiro. Po to vėl tenka laukti, kol vanduo prisipildys. Taip gyvena visi kaimo gyventojai. Vanduo čia – aukso vertės. Visi čia jį taupo ir vertina.
Gyvulių nelaiko
„Visame kaime nerasite nei vieno žmogaus, kuris laikytų gyvulius. Antai, mano kaimynas vištas augina. Su tomis vištomis jis didžiausias mūsų kaimo ūkininkas. Turi ten keletą vištų ir džiaugiasi. O ko nesidžiaugti – jos ir kiaušinių padeda, o mėsines „ant mėsos“ augina. Auginti gyvulių nebeapsimoka, daugiau pinigų ant pašarų išleisi. Tokia vat ir ekonomika“, – savo paskaičiavimus mums dėsto Robertas ir palydi iki kaimyno Algirdo.
Kas nori, tas dirba
Vaikšto sau kaip gandras kaimynas Algirdas po kiemą ir laukia, kol jį į kaimą atvykę nežinomi prašalaičiai pakalbins. Susipažįstame, tačiau Algirdo nuotaika nė kiek nepasikeičia.
„Aš esu labai pavargęs. Visą naktį dirbau. Dirbu Kvedarų ūkyje, laistau daržoves. Dirbu jau daug metų ir esu patenkintas. Visi džiaugiamės, kad pas ūkininką galime gauti darbo ir neblogai uždirbti. Kas netingi, tas tikrai gerai užsidirba. Va, mes su žmona gyvename dviese, ir abu tame pačiame ūkyje dirbame. Patenkinti abu esame kaip velniai. Labai gerai mums ten, velniškai gerai“, – priverčia šyptelti šiame kaime gimęs ir augęs Algirdas.
Gandrai negrįžta
Nejučiomis akys užkliūva už kaimo viduryje iškelto gandralizdžio – jame gandrų nėra. Šiek tiek nustembu ir klausiu kaimo žmonių, kas gi gandrams nutiko, kad jie į kaimą negrįžo?
„Į kaimą gandrai negrįžta jau penktus metus. Tiesą sakant jie grįžta, bet neapsigyvena čia. Sugrįžta pavasarį, apsidairo, apsižiūri ir išskrenda. Ir taip jau penktus metus. Kaime gandrai gyveno visą gyvenimą, kiek tik aš pamenu. Tai vienoje, tai kitoje vietoje buvo gandarlizdis. Galbūt žaibas kaltas, žmonės kalba, kad į šitą gandralizdį yra žaibas trenkęs, gal gandrai jaučia ir bijo?“ – žiūrėdamas į dangų svarsto pusamžis vyras.
Gyveno milžinas
Neatsisveikinę su Algirdu sutinkame ir trečią mūsų pašnekovą – vietos gyventoją Leoną. Leoną žmonės tyčia ar netyčia yra išrinkę kaimo šviesuoliu, mat vyras „daug pasaulio matęs“.
Leonas dirba sunkiasvorės transporto priemonės vairuotoju. Vyras krovinius vežioja po visą Europą, tad daug laiko turi skaityti knygas, viskuo domėtis. Pasakysiu iš anksto – Leonas tikrai labai įdomus žmogus.
„Ar žinote, kodėl kaimas vadinamas Milžemiais? O todėl, kad čia senovėje gyveno milžinas. Tas milžinas turėjo didžiulį kaplį ir vieną kartą kaip šveitė jį, tai ir numetė tolyn. Tai ten, kur nukrito kaplys (senovinis įrankis – aut. past.), ten dabar Kapliai. O čia – Milžemiai. Šią legendą žino visi nuo seno. Ir tiki visi žmonės ja“, – šupsosi kaimo šviesuolis.
Buvo didelis kaimas
„Kadaise Milžemiai buvo didelis kaimas. Čia buvo net kelios dešimtys sodybų, mokykla. Į mokyklą eidavo vaikai net iš Kaplių ir kitų aplinkinių kaimų. Buvo trys gatvės. Taip pat namų buvo ir pamiškėje – dabar likę vieni laukai. Viską melioravo ir sodybų tiesiog neliko. Liko viena gatvė, aplink ją išsibarstęs dešimtukas sodybų ir tiek. Nuolat kaime gyvena kokie penki-šeši žmonės. Visi kiti tik vasarą atvyksta. Kauniečiai daugiausiai nusiperka sodybas čia ir vasaroja“, – atskleidžia Leonas.
Senoji sodyba
Kaimo viduryje, ant karjero skardžio stovi labai sena rąstinė sodyba. Šioje sodyboje gyveno ne viena karta, o sodyba įdomi tuo, kad niekas nežino, kiek jai metų.
„Prieš gerą šimtą metų gyvenę žmonės prisimena, kad dar jų vaikystėje ši sodyba buvo. Šis namas – pats seniausiais kaime. Tai kaip kaimo paminklas, relikvija. Namui mažiausiai keli šimtai metų. Tačiau vargu ar ilgai jis atlaikys, nors ir gyvenamas namas, tačiau labai jau prastos būklės. Reikia remonto, bet, kad žmonės jo tiesiog nepajėgūs padaryti. Tai gyvena, kaip išeina“, – atsidūsta vyriškis ir tęsia pasakojimą toliau.
Viena šeima
„Dabar visi kaime gyvename kaip viena šeima. Viskuo pasidalijame. Štai, kad ir kokią knygą duodu kaimynui paskaityt, tik, kad pas jį labai viskas prapuola. Bet negaila, esame draugiški kaimo žmonės. Čia svetima mašina retai kada pravažiuoja, visame kaime aš vienintelis automobilį vairuoju“, – juokiasi Leonas ir priduria, kad bėdų žiemą pasiekiant Lančiūnavą tikrai nėra, mat „žiemų jau seniai nebūna“.
Žymus menininkas
Milžemiai yra žymaus Kėdainių fotomeninko Stasio Padalevičiaus gimtinė. Pats S. Padalevičius sakydavo, kad jo gimtinės pavadinimas tikriausiai paskatino mylėti žemę. Čia jis augo išvaizdžioje, miškais apsuptoje aplinkoje, gražioje, darnioje šeimoje su tėvais ir trimis broliais. Čia jis išvydo nuostabią gamtą, žmones ir džiaugėsi, kad tokia puiki jo gimtinė, jos geri, nuoširdūs, rūpestingi ir darbštūs žmonės.
„Gerbiamas mūsų krašto šviesuolis gyveno vienkiemyje prie miško, labai gražioje vietoje, o dabar čia gyvena jo palikuonys, jo giminės. Tačiau jie jau gyvena ne vienkiemeyje, o čia, šalia mūsų“, – pataiso mane kaimo vyrai.
Visko daug
Prisiminę žymųjį fotomenininką, toliau keliaujame kaimo apžiūrėti vieni. Dabar mūsų fotografui reikia „prigaudyti“ daugiau kadrų, kuriuos jums galėtume parodyti. O parodyti yra ką, mat miške dar sutinkame juodą ožį, nors kaimo žmonės prieš tai mums sakė, kad gyvulių nelaiko. O gal jie ožio gyvuliu nelaiko? Taip pat dar randame ir seną paminklą, skirtą „darbo žmonėms“. Kiek daug įdomybių šiame kaime!
