„Tą patį mėnesį jau buvo parengtas planas ir kalbėta, kokius objektus reikėtų užimti – tai buvo televizijos pastatas, televizijos bokštas ir kiti statiniai. Tas procesas jiems užtruko, nes ir Maskvoje nebuvo vieningo požiūrio, ką daryti su nepaklusnia Lietuva. Jie užsispyrę į Lietuvą Landsbergiui ir Prunskienei siuntė raštus, kur parašyta „LTSR pirmininkui“, – pasakoja ministras A. Anušauskas.
A. Anušauskas prisimena, kaip prie Parlamento rūmų ankstų 1991 metų sausio 8-osios rytą susirinko keturgubai išaugusių maisto kainų įpykdyta minia. Tai nebuvo paprasta piktų piliečių minia.
Žmonių būryje buvo KGB agentų ir karo akademijos kursantų persirengusių civilių drabužiais. Šių, dabar jau vadinamų „žaliaisiais žmogeliukais“, agentų ir kariškių tikslas buvo sudaryti įspūdį, kad paprasti žmonės siekia nuversti Aukščiausiąją Tarybą.
„Be rūmus šturmuojančių darbininkų, buvo kariškiai perrengti civiliais rūbais. Jie turėjo į laikraštį susuktus metalinius strypus. Tai akivaizdžiai rodo, ką jie iš anksto buvo pasiruošę daryti“, – pasakoja vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų, Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas.
Užminuoti Parlamento rūmai
Tuometiniai Aukščiausiosios Tarybos gynėjai prisimena, kad nors šaunamųjų ginklų turėjo tiek, kiek ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, tačiau sprogmenų turėjo pakankamai ir galėjo užminuoti strategines rūmų vietas.
„Parlamento pastatas buvo iš dalies kai kur užminuotas. Pagrindinių rūmų atsarginiai laiptai buvo užminuoti, kad jei įsiveržtų priešas, laiptus būtų galima susprogdinti. Tada priešas negalėtų pulti iš daug taškų“, – prisimena A. Skučas.
Aukščiausios Tarybos rūmų gynybos štabo viršininkas Jonas Gečas įsitikinęs, kad tuo metu juos saugojo Dievas. Vyras svarsto, kad jei tik kas būtų užsirūkęs, kai dabartinio Seimo rūmuose buvo gaminami molotovo kokteiliai, nebūtų prireikę jokių šturmuotojų.
Baimės nebebuvo
Kalbinti Aukščiausiosios Tarybos gynėjai vieningai tikina, kad nebuvo kada bijoti. Savanoriai gynę rūmus buvo susidarę eilę – žuvus vienam, kitas pasiims jo ginklą, o žuvus tam – dar kitas. Taip buvo daroma dėl ginklų stygiaus.
A. Skučas prisimena, kad iki pat Sausio 13-osios išvakarių Aukščiausiosios Tarybos rūmų kompleksą bei viešbutį gynė žmonės turėdami vos 5 pistoletus.
Taip įvyko todėl, nes tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui saugoti buvo atsisakyta OMON paslaugų:
„V. Landsbergiui kūrėme savo apsaugą ir atsisakėme OMON paslaugų. Tik dėl to, kad buvo atsisakyta OMON paslaugų, gavome tuos penkis pistoletus.
Kitaip ir tų būtume negavę, o V. Landsbergį būtų saugoję neginkluoti žmonės“, – tikina A. Skučas.
Tuo tarpu Jonas Gečas žvelgdamas į praeitį svarsto, kad vis dėlto ginklų trūkumas turėjo ir naudos. Priešindamiesi be ginklo savanoriai negalėjo išprovokuoti „žaliųjų žmogeliukų“ siekusių chaoso ir preteksto pradėti atvirą karą.
„Buvo teisingas sprendimas ir vykdymas nesmurtinio pasipriešinimo. Kitaip būtų atsiradusi propaganda ir „suteikta pagalba“, – apibendrina J. Gečas.
Parengė Kristina Ruginytė
