Pradėkime nuo pradžių. Lietuva ir likęs pasaulis kenčia dvi krizes – pirma, pandemija, kuri prilyginama karo sąlygoms, nes keičia gyvenimus iš esmės, o antra, po pandemijos sekanti ir jėgas jau kaupianti ekonominė krizė. Daugelis suvokia, kad karo sąlygomis svarbu išgyventi, taip pat ir ekonomiškai – tam reiks daugiau negu niekada pinigų, kad išgelbėtume darbo vietas, ekonominius ryšius ir gebėjimą valstybei vykdyti savo įsipareigojimus viešajam sektoriui.
Po to, kai baigsis karo sąlygos, ekonomikoje turėsime atstatinėti, kas buvo sugriauta. Tos šalys, kurios sugebės išgelbėti savo sistemų daugiau – bus laiminčios. Išgelbėti sistemas reikės labai daug pinigų – daug daugiau nei Vyriausybė skelbė skirsianti. Šiam tikslui Europos centrinis bankas (ECB) jau pradėjo 750 mlrd. eurų programą, kurioje galime sudalyvauti ir mes.
Ten gali sudalyvauti ir Vyriausybės pristatytas fondas, kuris skolindamasis gali pritraukti lėšas ir jas vėliau turėtų perleisti verslui, kad būtų užtikrinti atsiskaitymai tarp bendrovių ir darbuotojai galėtų laiku gauti atlyginimus, būtų mokami mokesčiai ir t.t.
Bet dabar nuskambėjo pasiūlymas, kad ši parama bus teikiama rekapitalizuojant įmones. Tai, žmonių kalba, reiškia perimant jų akcijas ir potencialiai valdymą. Motyvacija labai paprasta – gavus paskutinio pinigų galimybės pagalbą turi atsiskaityti už ją. Skambiai žongliruojama frazėmis, kad taip valstybė turi užsidirbti ir pridėtinė vertė turi likti čia.
Viskas čia gerai, kad jei pinigai būtų skolinami tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip gavai iš tiekėjo (ECB). Galima netgi ir akcijas kapitalizuoti, jei numatomas mechanizmas grįžti atgal, tačiau pasiūlymuose sakoma, kad pinigai bus skolinami už savikainą plius atskiros bendrovės rizikos norma, o apie akcijas gana aiškiai formuojama, kad jos ir liks šiame fonde – kaip auksinis laikrodis lombarde.
Netgi pasiūlymuose buvo įvardintas žodis „lombardas“. Klausant komentarų net šiurpas perėjo per nugarą – maro metu valstybė ketina steigti lombardą? Tai yra moradieriavimas su visomis iš to išplaukiančiomis reikšmėmis.
Jei mechanizmas veiktų, taip kaip jis dabar konstruojamas, tada mes pasiektume valstybinio kapitalizmo „lygį 9000“.
Valstybinio kapitalizmo pasekmės būtų tokios:
• Fondas nepadeda visai šalies ekonomikai be išimties, o selektyviai renkasi perspektyviausius kąsnelius. Todėl patiriame didelį darbo vietų susitraukimą ir ekonominės krizės padėtyje brendame iš gilesnės krizės nei galėjome.
• Fondas perima privačius verslus ir vėliau juos valdo. Valstybė valdo betono mazgą, prekybos centrus, trąšų gamyklas ir t.t. su visomis neigiamomis pasekmėmis. Visų pirma natūraliomis – valstybinės įmonės konkuruoja su privačiu verslu nelygiomis sąlygomis (kapitalo prieinamumas, neefektyvumo toleravimas, mokestinės lengvatos ir t.t.). Antra, ilgainiui tampančiomis žalingomis – prekyba poveikiu, darbo vietos parūpinimas, laisvos rinkos reguliavimas. Krizės valdymas truktų daug ilgiau, nes krizę išgyvenęs privatus verslas susiduria su ekonominiais iššūkiais ir valstybiniu konkurentu.
• Ilgainiui kuriame neefektyvias verslo valdymo sistemas valstybės rankomis ir artėjame link socializmo pamiršdami laisvos rinkos privalumus. Didėja ekonomikos priklausomumas nuo politikos ir judame link rytinių šalių modelių.
Visa tai, kas buvo siūloma, jau gula į kai kurių partijų programas ir jų patarėjai netgi pasipuikavo, kad parama tai investicija ir verslas turi atiduoti dalį akcijų. Kartais atrodo, kad savo ištakų beieškančios partijos, o realiai tiesiog siekiančios atsidurti valdžioje, nuėjo taip toli į kairę ir išvalė visus ten buvusios voratinklius, kad parsinešė „Saurono akį“ (iš knygos „Žiedų valdovas“) ir jiems betrūksta tik „valdžios žiedo“, kurio betrokšdami savo paramos kariaunoje nori matyti ne kuriančius žmones, o revanšistinių nuotaikų pilnus radikalus, kurių tikslas yra ką nors atimti ir pasidalinus sudraskyti. Problema, kad po to nelabai galime būti patenkinti.
Iliustruojant siūlomų planų dramatiškumą galima pasakyti, kad čia yra tas pats, kai kariuomenės vadas praneša, kad karo metu bus ginamos tik tos sodybos, kurios yra gražios ir vėliau po karo bus kontroliuojamos kariuomenės, nes taip jų kuriamas gėris teisingiau pasiskirstys tarp kariuomenės ir visuomenės. Arba, įsivaizduokime, gauname iš Europos Sąjungos specifinių vaistų (nemokamai ar už simbolinį mokestį) ir šalies ligoninės praneštų, kad vaistų turime, bet duosime tik tiems, kurie prisimokės, o pagiję savo vaikus turės palikti 25 metų darbui ligoninėje.
Šiuo metu vyksta karas ir šaudmenys turi būti prieinami visiems ir lygiomis teisėmis, taip pat ir kapitalas ne su marža ir ne su sąlygomis atiduoti savo verslą. Minėtas fondas gali ir turi būti įsteigtas, jei tai geriausias būdas prieiti prie ECB lėšų, tačiau vėliau tos lėšos turi būti greitai ir efektyviai duodamos esamos verslo struktūroms be didesnių apribojimų. Tarkime paskolos X proc. nuo įmonės turto/pajamų trims/penkeriems metams be jokių papildomų palūkanų ar užstatų. Tai suvaldytų laikinas nemokumo krizes ir tuo pat metu mes iš krizės išeitume daug stipresni. Yra ir daugiau variantų, bet pradėjome su socializmo vėliava.
Jei turime galimybę į mūsų finansų sistemą įlieti milijardines lėšas, tai turime daryti pilnomis rankomis, kad kuo plačiau kapitalas pasklistų ir būtų išgelbėta daugiau darbo vietų ir nesulaužyti žmonių likimai. Gali būti dalis kapitalo nutekės į supuvusius užutekius, tačiau čia turi veikti teisėsauga ir už vagystes reikia bausti, o ne bausti visus, kurie siekia išgyventi.
