Pasak jos, priiminėti ar taisyti įstatymą, kai už lango siautėja minia ir žurnalistai – blogai. A. Maldeikienė įsitikinusi, kad kitokius įstatymus turėsime tik tada, kai bus kitokia visuomenė.
„Aš nepalaikiau (įstatymo), nes nėra finansinių išteklių, nėra žmonių ir visuomenė nesupranta, kam to reikia“, – aiškino A. Maldeikienė.
Anot jos, toks įstatymas, kokį turime dabar, atlieka kontroliavimo, o ne pagalbos ir apsaugos vaikui funkciją. Politikė taip pat įsitikinusi, kad vaiko teisių apsaugos įstatymas diskriminuoja silpnesnius ir mažesnes pajamas turinčius tėvus, kurie negali pasipriešinti sistemai.
„Jokie įstatymai nesukuria tikrovės, antra tokie įstatymai yra atskirtį didinantys, tai įstatymai, kurie yra nukreipti prieš silpnus ir negalinčius apsiginti. Vaikai paimti iš šeimų, kurios gyvena socialinėje atskirtyje, jie nėra ta minia, kuri nuolat ploja politikams, tai žmonės, kurie gyvena paprastą gyvenimą, sunkiai dirba ir bando išsikapanoti“, – sakė politikė tikindama, kad prieš turtingus vaikus taip pat įvairiomis formomis smurtaujama.
Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė, kuri, pasak politikės A. Maldeikienės, siekia, kad vaiko teisės mūsų šalyje būtų logiškesnės, aiškino, jog vaiko teisių situacija, kaip ir daugelis kitų jautrių temų, Lietuvoje kenčia nuo politikų ir politinių partijų kaitos. Nestabilumą, pasak moters, skatina nuolatinė kaita, kai vieni darbai yra nubraukiami ir pradedami nauji, kai nėra tęstinumo ir nuoseklios politikos.
„Mes susikoncentravome į Kauno istoriją, kur tėvai drįso papasakoti savo širdgėlas, tuos etapus, kurie yra protu nesuvokiami ir visuomenė pamatė, kad kažkas yra negerai. Ši istorija atskleidė visumą, bet ji nėra vienintelė, tokių istorijų turime dešimtis, su klaidomis, kurias daro ne tik šeimos, bet ir institucijos, nors institucinis smurtas nėra įteisintas“, – kalbėjo „Algojimo“ vadovė.
Ji sakė iki šiol negalinti išsiaiškinti, kas kūrė ir kuo grindė dviejų grėsmės lygių vaikui sistemą, neaišku ir kas kūrė metodikas, kuriomis vadovaujantis nustatoma padėtis šeimoje, vykdoma intervencija.
Pasak jos, tai, ką šiuo metu matome, tėra sistema prisodrinta biurokratinėmis procedūromis, anketomis, formomis ir lentelėmis. Moteris įsitikinusi, kad realią pagalbą galima suteikti tik teikiant paslaugas, o tai padaryti mes galime, bet trūksta geros vadybos ir elementaraus institucijų bendradarbiavimo.
„Dirbantys tame (socialiniai darbuotojai, psichologai) tarpusavyje neturi sąsajų ir sąryšio. Žmonės dirbantys ten išgyvena perdegimą, gynybą, kai gauni užduotį, kurios negali patempti dėl nežinojimo, nepatirties – turi save apsaugoti, todėl šeimos gali patirti ir gynybinį darbuotojų smurtą. Sistemoje negerbiami darbuotojai, menkai gerbiami ir vaikai. Matomas tik vienas – smurto aspektas“, – vaiko teisių apsaugos sistemos subtilybes pasakojo A. Stundžienė.
Ji tikino, kad žmonės ateinantys į vaiko teisių apsaugos sistemą dažnai yra jauni, nepatyrę ir greitai perdega.
Anot jos, reikėtų keisti vaikų teisių vadybos, priežiūros modelius, šeimas prižiūrėti ir joms padėti nuo to momento, kai užsimezga gyvybė, o ne tada, kai nutinka tragedija. Būtent taip yra daroma Skandinavijos šalyse, kitose Vakarų Europos valstybėse, kur šeimoms padedama visą laiką, o ne smurto protrūkio momentu.
