Miežiškių parapijos klebonas R.Visockis Kūčių rytą vienas iš pirmųjų pravėrė kaimo alaus baro duris. Ne tam, kad išrėžtų pamokslą ir sugėdintų šventą dieną nuo alaus bokalo pradėjusius parapijiečius, kuriems baras atstoja bažnyčią. Juolab ganytojas pats neketino malšinti troškulio.
R.Visockis užsidėjo prijuostę, čiupo peilį ir ėmė pjaustyti silkę, daržoves, raikyti duoną, maišyti mišraines.
Po valandos kunigas bare apsilankiusius miežiškiečius jau sodino prie stalo, padengto tradiciniais 12 kūčių patiekalais, laužė Kūčių paplotėlį, kartu pasimeldė, palinkėjo dvasinės ramybės.
Kūčių pusryčius kartu su klebonu ir jo atsivežtais kleboniją remontuojančiais darbininkais netradicinėje vietoje išdrįso valgyti tik dešimt vietos gyventojų. Bene dar tiek pat suko ratus aplink aludę, nedrįsdami užeiti į vidų.
„Ir aš jau norėjau apsisukti ir eiti atgal. Kažkaip nedrąsu buvo. Per visą savo amžių nemačiau, kad kunigas Kūčias ištaisytų bare. Sėdžiu ir nežinau, kaip jaustis. Net veidai dega“,– atvirai „Sekundei“ prisipažino pensininkė Janina Mikalajūnienė.
Ją, nuolatinę baro lankytoją, į klebono rengiamus Kūčių pusryčius pakvietė barmenė. J.Mikalajūnienė iš pradžių manė ją juokaujant. Moteris sakė negalėjusi patikėti, kad klebonas per Kūčias su alaus mėgėjais sėstų prie bendro stalo.
Bet dvejones išsklaidė jos draugė Nijolė Diliūnienė. Pastaroji patikino, kad bažnyčioje per pamokslą savo ausimis girdėjusi, kaip dvasininkas kvietė Kūčių į alaus barą.
„Kunigas ir skelbimus iškabino, bet daug žmonių manė, kad tai kieno nors piktas pokštas“,– porino kitapus stalo, priešais J.Mikalajūnienę ir N.Diliūnienę sėdintis Zenonas Motiekaitis.
Kūčių pusryčių dalyviai pasakojo, kad kai kuriems miežiškiečiams buvo „ne onoras“ Kūčias valgyti bare. „O mūsų klebonui visi žmonės yra lygūs. Mylim mes jį, šaunuolis, kad vis ką nors kitoniškai prigalvoja, pilką kasdienybę paįvairina“,– pamažu vis labiau įsikalbėjo susirinkusieji.
Alaus baras – susibūrimų vieta
J.Mikalajūnienė ir N.Diliūnienė atviravo, kad kai kurios kaimynės į jas, dažnokai su vyrais užsukančias išlenkti bokalą kitą, žiūri kreivai. Kaimynėms prasitarusios, kad eis į barą valgyti Kūčių, moterys sulaukė ir pašaipų. „Ar jau visai ubagais išėjot, kad tokią dieną nebeturit ką ant stalo pasidėti?“– gėdijo jas kai kurios miežiškietės.
J.Mikalajūnienė sakė, kad nėra nuskurdusi, patikino, kad draugė – irgi ne. Moterims tiesiog buvo smalsu patirti kitokių Kūčių įspūdžių.
„Jeigu žmogus ateina į barą, tai dar nereiškia, kad jis yra visai puolęs. Šiaip daug miežiškiečių čia leidžia laiką. Juolab kad dabar daug jo turi – darbo taigi nėra“,– Z.Motiekaitis kalbėjo nė nemanantis gėdintis, kad kartais užsuka į aludę išlenkti bokalo.
Kūčių pusryčių aludėje dalyviai juokėsi, kad kai kurios labai pamaldžios, garbaus amžiaus miežiškietės net persižegnojo išgirdusios, kas ketvirtadienį čia vyks.
„Jos, matyt, įsivaizdavo, kad mes su klebonu alaus bokalus kelsim“,– šmaikštavo jie.
J.Mikalajūnienė žadėjo visiems pažįstamiems papasakoti, kaip gražiai visi kartu pasėdėję, pabendravę. Moteris įsitikinusi, kad kitais metais, jeigu klebonas dar turės ūpo rengti Kūčių pusryčius bare, visi norintieji nesutilps.
Norėjo, kad pajustų šventę
Klebonas R.Visockis sakė, kad mintis pakviesti gyventojus prie Kūčių stalo bare jam kilo spontaniškai. Dvasininkas norėjo, kad Kristaus gimimo šventė bent trumpam ateitų ir į tų žmonių širdis, kurie Kalėdas pasitinka kaip kiekvieną naują savo dieną – nuo svaigalų.
„Turiu galvoje ne kalėdines eglutes, dovanas, vaišes, bet jausmą, kad nesi vienišas, su tavimi yra Dievas“,– kalbėjo R.Visockis.
Inga SMALSKIENĖ
