Bet mafijos tėvo etiketė šį vyrą persekiojo net ne už šio, o už praeito amžiaus, dar sovietmečiu atliktus, „žygdarbius“. Dėl plėšimų jam yra tekę ragauti ir kalinio duonos.
Tiesa, mažai kam žinoma kita V. Antonovo pusė. Mat prieš tapdamas mafijos tėvu, legendinis nusikaltėlis buvo geras ugniagesys, garsus muzikantas bei žinomas sportininkas.
Apie šviesiąją V. Antonovo gyvenimo pusę buvo plačiai rašoma kriminaliniame naujienų laikraštyje „Akistata“. Pateikiame archyvinę medžiagą, kurioje pats V. Antonovas prieš daugiau kaip dešimtmetį dalijosi asmeniškais gyvenimo prisiminimais.
Netikėta žinia
Apie 81 metų mafijos tėvu vadinamo legendinio Lietuvos nusikaltėlio Vido Antonovo gyvenimą galima parašyti atskirą romaną, nes jis ne tik vienas garsiausių sovietinių nusikaltėlių, bet ir pats romantiškiausias.
Jaunystėje V. Antonovas stovėjo su gitara ant scenos ir buvo nešamas ant rankų, nes iškėlė rekordinio svorio štangą, jis džiaugėsi sėkminga karjera gaisrinėje, dėl jo pešėsi merginos.
1973 metais staiga išaiškėjo, kad Vidas – sau lygių neturėjusios nusikaltėlių gaujos lyderis. Jis su sėbrais plėšė įmonių seifus ir, prisipirkęs aukso, ruošėsi užgrobti lėktuvą bei lėkti į Rodeziją (vietovė Afrikoje – aut. past.).
Sensacijos apie susemtą V. Antonovo gaują skelbti žiniasklaidai neleido sovietinė cenzūra – Šiauliuose tik pasklido gandai, jog teisiamas mafijos tėvas su sėbrais.
Kaip prasidėjo jo istorija: įkvėpė kino filmas
1947 metai. Šiauliuose dar kai kur buvo likę griuvėsių. Šokčiodamas per jų plytgalius, į ką tik Šiaulių centre atidarytą kino teatrą „Pergalė“ paknopstomis lekia smulkutis aštuonerių metų berniukas. Prie kasų didžiulė spūstis, nes rodo legendinį JAV filmą „Tarzanas“. Matydamas, kad pro minią neprasibraus, vaikigalis keturpėsčias nuropoja tarp žmonių kojų ir pasistiebęs kasininkei ištiesia saują kapeikų: „Man už visus pinigus į visus seansus!“
Prisimindamas vaikystę V. Antonovas neabejojo, kad būtent filmas „Tarzanas“ nulėmė jo likimą.
„Pamenu, lyg vakar būčiau žiūrėjęs – tai buvo 1938 metais Holivude statyta, jau spalvota ir įgarsinta juosta. Keliasdešimt kartų pažiūrėjęs filmą nusprendžiau būti toks pat stiprus ir drąsus kaip Tarzanas“, – „Akistatai“ yra sakęs V. Antonovas.
Šiaulių pakraštyje stovėjusio nuosavo motinos namuko sodą Vidas pavertė „Tarzano džiunglėmis“: prikabinėjo virvių bei skersinių, kuriais karstėsi kiauras dienas. Kartais net vietoj pamokų, nes ne visada turėjo batus, o basam į pamokas – šalta.
Rezultatų neteko ilgai laukti. V. Antonovas tuomet prisiminė, kad netrukus prie skersinio prisitraukdavęs 30 kartų, padarydavęs per pusšimtį atsispaudimų. Kartą sunerimusi motina jį nutempė pas gydytoją prašydama patikrinti, kodėl berniukui „auga krūtys“.
Pamaigęs mažąjį „Tarzaną“ medikas nusijuokė ir paaiškino, jog tai išsivystę krūtinės raumenys. Atsisveikindamas liepė pagailėti mažamečio, neversti jo taip sunkiai triūsti.
Pamėgęs sportą, V. Antonovas panoro pasiekti daugiau. Šiauliuose bandė lankyti bokso treniruotes pas garsų bokso trenerį, tarpukario Lietuvos čempioną, Vaclovą Peleckį. Boksuotis sekėsi, tačiau jis tokį sportą metė, nes dievinamas Tarzanas taip nesielgė – silpnesnių nemušdavo.
„Aš niekada nebuvau žiaurus. – didžiavosi V. Antonovas. – Tapau mafijos tėvu, padariau daug drąsių nusikaltimų, tačiau bent ant mano sąžinės nėra nė vienos žmogžudystės“.
Mėgo sportą ir muziką
Kai jau buvo per didelis karstytis virvėmis, V. Antonovas pasidarė štangą, su kuria nesiskyrė iki pat 1958 metų, kai buvo pašauktas atlikti privalomą karinę tarnybą. Šauktinio fizinė jėga neliko nepastebėta – karys paskirtas tarnauti į Tolimuosius Rytus, į Sachaline dislokuotą karinės žvalgybos kuopą.
Ten tuomet buvo ir Raudonosios armijos sunkumų kilnojimo treniruočių centras. Pusketvirtų metų – tiek buvo užtęsta V. Antonovo tarnyba dėl krizės Kuboje – jis treniravosi kartu su Sovietų Sąjungos bei olimpiniais čempionais.
1961 metų pabaigoje V. Antonovas grįžo namo, įsidarbino Šiaulių priešgaisrinėje tarnyboje ir greitai buvo paaukštintas į pamainos viršininko pareigas. Tačiau „valdiškai“ stumti nuobodžias budėjimo valandas – ne jo charakteriui. Be veiklos vyras išbūti negalėjo nė akimirkos.
Vos išgirdęs, kad darbovietėje buriasi vokalinis-instrumentinis ansamblis „Sirena“ – V. Antonovas suskubo užsirašyti. „Sirena“ dalyvavo viename pirmųjų estradinės dainos konkursų „Vilniaus bokštai“ ir saviveiklinių kolektyvų grupėje laimėjo laureatų diplomą.
Tačiau tikrasis V. Antonovo pašaukimas – sportas. Jis Šiaulių priešgaisrinei tarnybai atstovavo respublikinėse ugniagesių varžybose, kur su bendradarbiais pagerino ugniagesių estafetės rekordą ir pasipuošė tuomet labai garbingu sporto meistro ženkleliu.
1960-ųjų pabaigoje V. Antonovas jau dirbo ne tik gaisrinėje. Jis gavo trenerio etatą ir atidarė pirmąjį Šiauliuose kultūrizmo-atletinės gimnastikos klubą.
„Mieste pakabinome vos kelis skelbimus, o kiek vyrų prisirinko! – neslėpdamas nostalgijos tuomet pasakojo V. Antonovas. – Raumenų auginimas – kultūrizmas – buvo absoliučiai vakarietiškas sportas, o tada viskas, kas vakarietiška, buvo itin madinga. Tarp mano auklėtinių buvo ir dainininkai Adolfas Jarulis bei Simonas Donskovas, su kuriuo po treniruočių kartu traukdavom dainuoti į Šiaulių klubus.“
Varžybose sukėlė furorą
Treniruodamas kitus, V. Antonovas pats sporto irgi neapleido, auklėtiniams buvo gyvas pavyzdys. Jis jaudindamasis pasakojo, kaip 1967 metais per pirmąjį Lietuvos atletinės gimnastikos čempionatą Kaune sukėlė tikrą sensaciją:
„Varžybos vyko Kauno sporto halėje. Mačiau korespondentus iš sąjunginių sporto leidinių, na o kiek sugužėjo žiūrovų! Tada dalyviai buvo skirstomi ne pagal svorio, o pagal ūgio kategorijas. Patekau į atletų iki 1,69 metro ūgio grupę.
Per pirmąją rungtį buvo matuojami raumenys, už kurių apimtis skyrė balus. Už nepakankamą rankų bei krūtinės apimtį net netekau kažkiek balų. Tačiau nenusiminiau, nes mačiau, kad daugumos galiūnų impozantiškieji raumenys yra silpni.
Tuometinis štangos kėlimo gulint ant suolelio Lietuvos rekordas buvo 139 kilogramai. Besibaigiant varžyboms diktorius paskelbė, kad Romas Kairaitis gerins rekordą pakeldamas 140 kg. Kai jis tokį svorį iškėlė, Kauno sporto halėje kilo ovacijos. Visi sveikina Romą, o diktorius paskelbė, kad Antonovas iš Šiaulių yra užsisakęs 150 kg svorį.
Kilo šurmulys – ar apsišaukėlis pokštauja, ar tai klaida? O aš atsiguliau ir iškėliau, nes namie per treniruotes keldavau 180 kg. Kad jūs matytumėte, kas prasidėjo halėje! Autografus dalinu į kairę ir į dešinę, korespondentai apipuolę fotografuoja. Ant rankų išnešę sirgaliai mane įmetė į automobilį „Volga“, išvežė ir pakaunės viloje tokį pokylį mano garbei iškėlė!“
V. Antonovas tose varžybose tikrai pagerino Lietuvos atletinės gimnastikos čempionato rekordą iškeldamas 150 kilogramų. Tiesa, čempionu šiaulietis nebuvo paskelbtas, nes kitą dieną pozavimo rungtyje, pabūgęs žymiai įspūdingiau atrodančių varžovų, visai nedalyvavo.
Pralaimėjo lemiamą kovą
Visgi, 2019 m. lapkričio 14 d. V. Antonovo gyvenimo kelionė baigėsi – apie mirtį pranešė jo žmona Rima Antonovienė. Su limfoma kovojęs vyras jau kurį laiką leido ligoninėje, jam turėjo būti pradėtas gydymas.
Diagnozę apie tai, kad vyrui – sinusų vėžys, buvo patvirtinę Šiaulių medikai. Netrukus medikai patikslino, kad jam – limfoma.
V. Antonovas su žmona augino šešis vaikus. Iš kurių vyriausias vaikas – 18 metų, o jauniausias – vos 3 metukų.
