Kaunietės Marijos Milinienės nenuilstamos pastangos ieškoti sūnaus Vaido žudikų ir atlikti savarankišką tyrimą jau duoda rezultatų: teisme imta nagrinėti Policijos departamento pareigūnų, galbūt žinojusių apie Drąsiaus Kedžio rengiamas žudynes Kaune, byla; pagaliau „atsirado“ dailininkas, piešęs trečiojo spėjamo pedofilo fotorobotą.
Netekusi sūnaus, apipilta šmeižto lavina ir atsimušusi į teisėsaugos abejingumą, M. Milinienė parodė nepaprastą drąsą – nepaisydama iškilusios grėsmės, ji pati ėmė rinkti įrodymus ir ieškoti liudininkų. Kruopelytė po kruopelytės dėliojami faktai Vaido Milinio nužudymo byloje, o kartu aiškėja, kad, jeigu ne kai kurių pareigūnų abejingumas (ar baimė), galbūt daugelio į pedofilijos istorijos sūkurį įtrauktų žmonių gyvybes būtų buvę galima išgelbėti. Apie tai ir kalbamės su Marija Miliniene.
– Teisme slaptojo liudininko Mindaugo Žalimo parodymai skiriasi nuo anksčiau parodytųjų televizijos laidose. Sklandė gandai, jog M. Žalimui kažkas liepę viešai pasakyti Visvaldo Račkausko pavardę... Šioje istorija minima ir jūsų pavardė: girdi, V. Račkauskas buvęs jūsų vyro kurso draugas, tai bandėte išsukti – davėte M. Žalimui pinigų, išnuomojote butą ir pan. Kaip buvo iš tikrųjų?
– Pareigūnams pagelbėti galėjau vieninteliu būdu – paslėpti M. Žalimą. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad pareigūnai keliaus į teismą. Sąmokslo teorijų kūrėjai parodo, jog nesugeba logiškai mąstyti, arba jie sąmoningai klaidina visuomenę. Juk visiems turėtų būti aišku, kad, jei byla atsidūrė teisme, tai reiškia, jog surinkta pakankamai medžiagos – ne remiantis vieno liudytojo parodymais, o kompleksiškai surinktais įrodymais, taip pat ir pareigūnų duotais parodymais.
Net generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis teisme patvirtino, kad V. Račkauskas neturėjo laiko susitikti su M. Žalimu. Bylą tyrusių pareigūnų buvau apklausta pačioje tyrimo pradžioje, buvo paimtos mano telefono pokalbių išklotinės, kad būtų patikrinti viešai nuskambėję paistalai.
Beje, viešai kalbėta, neva V. Račkauskas buvo Aido Venckaus draugas, abu kartu medžiojo. Mano vyras niekada su V. Račkausku nėra medžiojęs, o kurso draugų turi, ko gero, dėl to, kad negalėjo kurso baigti vienas. Kas šiuo metu meluoja, manau, atsakys teismas – kaip ir į kitus klausimus.
Tiems, kurie mane kažkuo kaltina, noriu pasakyti: kai nužudys jūsų vaiką, ateikite – patarsiu, kaip tą skausmą išgyventi. O tiems, kurie „stovėjo su žvake“, kai mergaitė buvo neva 1000 kartų trijų vyrų prievartaujama, noriu palinkėti, kad jie pajustų tą patį, ką jautė nekaltai apšmeižti žmonės. Šie asmenys man panašūs į religinius fanatikus. Jų faktinė analizė apsiriboja tuo: ,,Jei pedofilijos nebuvo, tai kodėl tiek lavonų? Nekaltų nežudo“. Tada kuo buvo prasikaltę lageriuose nužudyti tremtiniai?.. Ką padarė naujagimis, kad jį paskandino tualete?.. Už kokias nuodėmes „motinos draugas“ nužudė pusantrų metukų mergytę?..
– Teisme kaltinamieji pareigūnai kaltę verčia vieni kitiems: policija – prokurorams, pastarieji taip pat kratosi kaltės. Peršasi išvada, jog teisėsaugininkų abejingumas leido įvykti žudynėms, o po to visus užvaldė baimė, kad niekas nieko nesužinotų...
– Aiškėja, kad daug žmonių žinojo apie Garliavoje planuojamas žudynes (ne tik teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės, – aut. past.), tik mes (Milinių šeima) nežinojome ir ramiai, nieko neįtardami, laukėme, kol „violetinis maras“ pradės naikinti mūsų šeimą.
Šiuo metu į ikiteisminius tyrimus lyg ir niekas nebesikiša, nebesijaučia jokių ,,blokavimų“. Tačiau pareigūnai iki šiol jaučia psichologinį persekiojimą iš „violetinių veikėjų“ pusės – Kauno pareigūnams buvo net pagrasinta elektrošoku, jei ir toliau tirs bylą. „Violetiniams aktyvistams“ nesuprantama, kaip kažkokie Kauno pareigūnai drįsta sąžiningai tirti susijusius su Garliavos istorija įvykius. Vilniaus pareigūnai bijo, o „provincijos“ pareigūnai – nieko nebijo ir tiria!
Kalti nepakaltinami
– Pagaliau atsirado dailininkas – Donatas Mockus, – piešęs trečiojo tariamo pedofilo fotorobotą... Keliuose interviu jis tvirtina, jog nieko nežinojęs apie įvykius ir piešęs tik pagal Neringos Venckienės pasakojimą.
– Būtų juokinga, jei nebūtų graudu skaityti tokius to žmogaus atsakymus. Visa Lietuva šią istoriją narstė po kaulelį, o jis tvirtina nieko nežinojęs! Absurdas. Dailininkas, piešęs tariamą Aido fotorobotą, buvo ieškomas seniai. Susidarė įspūdis, kad dailininko tapatybę buvo stengiamasi nuslėpti. Net ir žurnalistė, kuri tą dailininką pristatė į televizijos laidos filmavimą, aiškino jo nepažįstanti. Visi tylėjo tarsi vandens į burnas prisisėmę. Teisėsaugai nepavykus rasti šio dailininko, teko kreiptis pagalbos į žiniasklaidą. Dabar šis ponas viename interviu aiškina, jog piešė pagal kažkokios moters pasakojimą, kitame – kad „iš savo minčių, fantazijų“. Bandoma sudaryti įspūdį, neva ekspertai – visiški mulkiai. Manau, per apklausą šis dailininkas sąžiningai atsakys į visus klausimus.
– Kiek yra pasistūmėjęs jūsų sūnaus nužudymo tyrimas? Nuveikėte Sizifo darbą – susidurdama su nuolatiniu pasipriešinimu, kantriai rinkote įrodymus.Ar visi jūsų pateikti įrodymai buvo noriai priimti tyrėjų? Kiek jie patys atliko to tiriamojo darbo?
– Byla gana sėkmingai tiriama. Norėčiau priminti faktus. 2009 metų vasarą D. Kedys įtraukė mano šeimą į savo keršto sąrašus. Planuojant žudynes buvo išsiaiškinti vyro, o po to mano sūnaus Vaido duomenys, gauta nuotrauka. Tie faktai užfiksuoti D. Kedžio telefoniniuose pokalbiuose su artimu draugu pareigūnu. Pasirodė, jog duomenys apie mano šeimą galėjo būti gauti padedant Kauno Panemunės policijos komisariato pareigūnams ir tuometiniam Kauno vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovui Arnoldui Blaževičiui. Pastarasis dabar dirba advokatu ir gina D. Kedžio draugą Raimundą Ivanauską, kuriam pateikti įtarimai dėl kurstymo ir padėjimo D. Kedžiui nužudyti keturis žmones.
2010 metų vasario 10-ąją TV3 laida „Akistata“ parodė fotorobotu padarytą portretą, galimai pagal mano sūnaus nuotrauką kurtą N. Venckienės namuose. Laidos metu visuomenė buvo aktyviai kviečiama dalyvauti trečiojo pedofilo Aido medžioklėje. 2010 metų liepos 17-ąją prie mūsų namų buvo padėti laidotuvių krepšeliai.
Visą 2010 metų vasarą ir rudenį vyko intensyvus mūsų šeimos sekimas, žmonės buvo įtikinėjami, kad Aidas yra Vaidas, nes mergaitė neištarė „v“ raidės.
2010 metų gruodžio 3-iąją dingo mano sūnus Vaidas.
Nors tyrimai vyko sunkiai, norėčiau apginti tiek prokurorus, tiek kitus pareigūnus. JIE BIJOJO. Prisiminkime, kokia tuo metu buvo situacija. Minia valdė Lietuvą. Į „violetinę grupuotę“ susibūrė teisininkai, nusikalstamo pasaulio atstovai, politikai, kunigai ir nestabilios psichikos asmenys. Baisiausia, kad viso šio kruvino šou kūrėjai į aktyvią veiklą įtraukė ir išnaudojo psichinę negalią turinčius asmenis. Mūsų šeimos sekimo byloje buvo pareikšti įtarimai Klonio gatvės aktyvistui, kuris ne tik teistas, bet ir gali būti pripažintas nepakaltinamu, nes serga sunkia psichine liga. Krepšelių padėjimo byloje – asmuo nepakaltinamas. Manau, tam, kad būtų išvengta baudžiamosios atsakomybės, nusikalstamas veikas atlikti buvo kurstomi nepakaltinami asmenys.
Violetinė afera?
– Jūsų šeima nesijaučia saugi. Tačiau iki šiol nei Policijos departamentas, nei Generalinė prokuratūra nemato jokios grėsmės. Kuo motyvuojamas atsisakymas skirti apsaugą?
– Grėsmės yra didelės ir realios. Jos kyla iš visų kategorijų asmenų, sudarančių „violetinę grupuotę“. Jiems labai neparanku, kad aš drįstu viešai reikšti savo nuomonę ir dėstyti faktus. O institucijos, kurios privalo įvertinti situaciją, manau, nepasimokė iš klaidų. Peršasi išvada, kad situaciją arba vis dar vertina atsainiai, arba ko nors bijo. Visa šeima labai sunkiai išgyvename stresą, kurį sukūrė – dėl man nesuprantamų priežasčių – Klonio gatvės veikėjai.
– Esate sakiusi, kad iš jūsų turimos informacijos dėliojasi toks vaizdas: visą tą pedofilijos istoriją įsuko D. Kedys, ko gero, norėdamas savo dukters motinai Laimutei Stankūnaitei „parodyti jos vietą“ ir galbūt bandydamas nukreipti savo priešų iš nusikalstamo pasaulio dėmesį. O kurstė (ir tebekursto) nusikaltėliai, nesveikos psichikos žmonės, politikai, bandę „pasišildyti“ išganytojų vaidmenyse ir deramai savo darbo neatlikę pareigūnai? Ar ir šiandien taip pat manote?
– Manau, kad iš pradžių D. Kedys tik norėjo susidoroti su buvusia sugyventine L. Stankūnaite. Vėliau jo kalbos virto keršto akcija. Iš pradžių – Andriui Ūsui, kuris tik bandė apginti L. Stankūnaitę, o vėliau ir kitiems – kažkam kažkuo neįtikusiems ir taikiniais tapusiems žmonėms.
Bendrąja prasme vertinant visus įvykius, manau, visi mes – tiek nužudytieji, tiek jų giminaičiai, apšmeižti žmonės, tiek pareigūnai, kurie įvairiose bylose teisiami – esame „violetinės aferos“ aukos. Kas gi galėjo pagalvoti, kad garsioje teisininkų šeimoje kilęs buitinis ginčas gali būti išvystytas iki ypatingai žiaurios akcijos, iki teisėtvarkos naikinimo akcijos? „Violetiniai“ intrigų kūrėjai rezultatą pasiekė puikų – teisinė sistema Lietuvoje buvo paralyžiuota. Tačiau, manau, viskas išaiškės. Bus nustatyti visi šios istorijos veikėjai, ištirti jų veiksmai. Gal pasirodys, kad čia tik amerikietiškų personažų – Boni ir Klaido – variantas. Ir Lietuva turės savo Boni ir Klaidą.
A. Ūsas nužudytas?
Priminsime, jog praeitų metų gruodžio mėnesį Generalinė prokuratūra paėmė A. Ūso mirties aplinkybių tyrimo bylą ir ketina išsiaiškinti, ar tyrėjai tinkamai atliko savo darbą.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad likus maždaug valandai iki žūties A. Ūsas kaimo parduotuvėje nusipirko du butelius degtinės. Po žūties jo keturračio bagažinėje tebuvo rastas tik vienas butelis su alkoholiu. Teisėsaugininkai tada padarė išvadą, kad vieną butelį degtinės A. Ūsas išgėrė ir išmetė.
Tačiau M. Milinienė nelinkusi tuo tikėti. „Atlikę skrodimą teismo medicinos ekspertai konstatavo, kad alkoholio skrandyje nerasta. Jeigu žmogus prieš valandą išgėrė butelį degtinės, tai kur tada dingo alkoholis? – klausia ji. – Neabejoju, kad A. Ūsas buvo nužudytas. O išvados, kad tai buvo tik nelaimingas atsitikimas, parodo, kaip atmestinai viskas buvo tiriama“.
M. Milinienė tvirtina, kad tiek jos sūnaus, tiek A. Ūso nužudymo bylas reikėtų sujungti į vieną, nes, anot jos, abu nusikaltimus įvykdė tie patys su D. Kedžio aplinka susiję žudikai.
Beje, esama duomenų, kad A. Ūso mirties dieną netoli tragedijos vietos buvo pastebėtas minėtasis D. Kedžio draugas R. Ivanauskas.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
