Jau beveik savaitę tebesitęsiantis Drąsiaus Kedžio dukters drama Garliavoje patraukė ne tik Lietuvos gyventojų, bet ir svetur gyvenančių lietuvių dėmesį.
D. Kedžio giminaičių namai paversti tvirtove, o protesto dalyvių koordinatoriumi tapo iš Vilniaus atskubėjęs aktyvus kovotojas su pedofilija Marius Kuprevičius, kuris dar pernai paviešino savo įtarimus dėl vaikų mušimo ir seksualinio prievartavimo Veliučionių specialiuosiuose globos namuose.
Mažametę mergaitę atvykusį pasiimti antstolį audringai sutikęs sportiniu „Adidas“ kostiumu“ sutikęs M. Kuprevičius tikina dėl paviešintos pedofilijos globos namuose istorijos tapęs bedarbiu, o pradėto ikiteisminio tyrimo pabaigos kol kas nematyti.
Ketvirtadienį „Akistatos“ žurnalistams pavyko prašnekinti pagrindinį prie Venckų namų besibūriuojančių mitinguotojų koordinatorių Marių Kuprevičių.
– Papasakokite apie save, - „Akistatos“ žurnalistai pasiteiravo M. Kuprevičiaus.
– Man 29 metai. Gimiau Rokiškyje, gyvenau Biržuose. Mokiausi Kauno kūno kultūros akademijoje. Dirbau Vilniuje, ten susiradau žmoną biržietę.
– Kaip susipažinote su Kedžių šeima?
– Internete aptikau pirmąsias D. Kedžio žinutes apie pedofilų tvirkinamą jo dukrą ir iš karto juo patikėjau. Pasiunčiau jam žinutę: „Vaikine, kuo tau galiu padėti?“ Iki pat Drąsiaus dingimo su juo susitikęs nebuvau.
Vėliau įvairiuose protesto mitinguose pamačiau abi D. Kedžio tetas, bet asmeniškai su jomis nesusipažinau. Matydamas pastaruosius įvykius, dar praėjusį trečiadienį atvykau į Kauną ir tuomet susipažinau su Neringa Venckiene. Ją bandžiau įtikinti, jog reikia kažką daryti, nes mergaitė gali būti paimta ir ketvirtadienį, per susitikimą su motina. Norėjau rinkti žmones ir ruoštis tam atvejui, jei mergaitė bus pagrobta. Tačiau po keturių valandų diskusijų Neringa įtikino, kad teisėjas negali priimti tokio neteisingo sprendimo. Gerbiau šeimos nuomonę ir išvažiavau. Paprašiau paskambinti man, jei kas atsitiktų.
– Ar sulaukėte tokio skambučio?
– Ne, man paskambino kažkuris žurnalistas. Viską metęs išvykau į Kauną. Atsivežiau tik palapinę, nepasirūpinęs nei maisto, nei gėrimų atsargomis.
– Ar iki tol turėjote susidūrimų su teisėsauga?
– Jau žinau, kad apie mane skleidžiami gandai, neva esu daug kartų teistas, nedrausmingas pilietis. Turėjau nesusipratimų tik su kelių policija, nes principingai esu pasiryžęs neduoti jokių kyšių. Todėl ne kartą ir ne du buvau baustas ir už greičio viršijimą ir už neprisisegtą diržą.
Kartą per Velykas, kai buvau išgėręs dvi stiklines alaus, buvau sulaikytas patikrinti. Nors prie vairo sėdau nesijausdamas apgirtęs, pareigūnai nustatė, jog promilės viršijo leistiną ribą. Metus pavaikščiojau be teisių.
– Vaikus gynėte dar dirbdamas Veliučionių globos namuose...
– Apie šį incidentą papasakojau televizijos laidoje dar gruodžio 2 dieną ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teisėsaugininkams nurodžiau, kad tų namų direktorė vaikus mušdavo gumine lazda, šokių būreliui vadovavo pedofilas, o globos namų auklėtiniai neretai buvo „nuomojami“ pedofilams.
Po to jau praėjo pusė metų, tačiau direktorė kaip dirbo, taip tebedirba. Net ir čia, prie Venckų namo, buvau sutikęs kelis buvusius auklėtinius, kurie turėjo liudyti kaip nukentėjeliai, tačiau iš jų sužinojau, kad jie nebuvo net apklausti.
– Kaip sekasi palaikyti tvarką tokioje didelėje žmonių minioje?
– Čia mes visi esame lygūs. Todėl ypatingais organizaciniais reikalais užsiimti netenka. Visi čia daro tai, ką sugeba geriausiai, todėl nebijau nei šustauskininkų, nei murzininkų, nei mažonininkų provokacijų, nes čia jie tokie pat protesto dalyviai.
Jeigu žmonės neatneštų man pavalgyti, tai jau kelias dienas badaučiau. Turiu prisipažinti, kad minioje labai jaučiamas brolybės jausmas. Ryte, prabudę ir išlindę iš palapinių, visi nuoširdžiai sveikiname vienas kitą, nors net nežinome kai kurių naujųjų pažįstamų vardų.
Šiek tiek minią valdo apsauga, kuria dirba taip pat nuo teisėsaugininkų nukentėję vaikinai. Tai patriotinio jaunimo sąjungos nariai iš Vilniaus. Jie tikino, kad kažkada jų draugą taip pat nužudė policijos pareigūnai. Po oficialaus tyrimo buvo patvirtinta, kad kaip ir D. Kedžio atveju, anas vaikinas mirė užspringęs savo skrandžio turiniu. Tačiau jo bičiuliai, kurių daugelis dabar dirba apsaugininkais įvairiose organizacijose, tuo netiki.
– Ką planuojate daryti toliau?
– Konkrečių planų nei aš, nei mano bendražygiai neturime. Geriausia žaisti pagal taisykles, kurias naudoja mūsų priešininkai. Jie mums primetė žaidimą pagal nuostatas, kuriomis patys nesivadovauja ir, deja, mums tenka elgtis taip pat.
Net nežinau, ką reikės veikti, kai viskas čia baigsis.
Man čia patinka ir aš tikrai nenorėsiu išvažiuoti namo. Čia visi jaučiamės lietuviais ir nė vienas čia neatsidūrė atsitiktinai. Nuostabu, kai kiekvienas gali daryti, ką nori, ir puikiai supranta, ko negalima daryti.
