Epitetai, skirti Kauno priemiesčio įvykiams apibūdinti, sukūrė margaslpalvį, bet visai nelinksmą viešosios nuomonės audinį. Raudona gija toje spontaniškoje emocijų, interesų ir nuojautų nuspalvintoje medžiagoje neretai yra įvardijama žodžiu „susiskaldymas“.
Neva tai skirtingų įvairių grupių – betarpiškų dalyvių ar stebėtojų „iš šalies“ – vertinimų ir pozicijų, išsakomų tiek iš aukštųjų tribūnų, tiek gausiuose interneto komentaruose, esmė yra kažkokia konfrontacija.
Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Kokio visuomeninio proceso upės tėkmėje apsižiūrėjome besą? Juk dar bemaž prieš metus visuomenės aktyvumas panešėjo į komatozinę būseną. Dabartinį sujudimą sąlyginai galima lyginti net su Sąjūdžio laikais.
Kokios jo priežastys? Trūkusi žmonių kantrybė dėl neteisingumo, tvyrančio tiesiog ore? Perpildyta visuomenės kantrybės taurė, taikstantis su jos interesų nepaisymu? Valstybės neįgalumas ginant savo mažųjų pileičių teses? Deja, ir viena ir kita, ir trečia.
Tačiau, į susiklosčiusią situaciją galima pažvelgti dar didesnio mastelio socialinio vyksmo žemėlapyje.
Garliavos lūžis – tai visuomenės, viso mūsų sociumo ir visos Valstybės brendimo gairė.
Labai gaila, kad ji paženklinta žmonių tragedijomis, o ne sočiai šeriamų valdžią turinčių įžvalgomis ir sprendimais. Matyt, Bismarko noras mokytis iš svetimų, o ne iš savų klaidų, mūsų platumų dar nepasiekė.
Socialinis žmonių būvis tvarkosi pagal tuos pačius dėsnius kaip ir pati gamta. Tuštuma visuomet užsipildo, pusiausvyra būtinai atsistato, priešybės viena kitą traukia bet ir kovoja tarpusavyje.
Mūsų teisinės sistemos teisingumo stoką, beveik tuštumą, užpildė neteisėtos bet teisingos pilietinio nepaklusnumo akcijos. Jos uždarumo svertas, jau belinkstąs į įteisintą išrinktųjų savivalę, buvo atsvertas kolektyvinio teismo užuomazga. O neformalių ir nekontroliuojamų grupuočių interesų grumtynės pritraukė ir visuomenės siekį pareikšti apie savuosius poreikius ir už juos kovoti.
Taigi bręstam.
Ir jei jau taip nutiko, kad tai prasidėjo nuo teisinės sistemos, tegul kardinalios jos pertvarkos ir būna pirmosios.
Ir jei jau atsivėrė būtent vaikų teisinio nesaugumo pūlinys – tegul pokyčiai vyksta nuo čia.
Pats gyvenimas mus, iki šiol nebrandžią visuomenę, atvedė prie to, kas kituose civilizuotuose kraštuose jau seniai yra teisinės sistemos norma.
Tai - prisiekusiųjų teismas.
Taip jis brangus. Todėl pradžioje prisiekusieji tenagrinėja tik šeimos teisės ir viešo intereso gynimo bylas. Sutaupysime bent Strasbūro sprendimų sąskaita.
Taip, toks apsisprendimas reikalauja politinės valios – tam yra referendumas.
Taip, mes gyvename nedideliame krašte, kur visi vienas kitą pažįsta. Bet taip teigiantys, matyt, nori pasakyti, kad nerasime sąžiningų žmonių? Tai kaip gi su tokiais žmonėmis veikia visos kitos institucijos? Taip išeitų kad mūsų įstaigose nėra sąžiningų ir dorų žmonių? Netiesa. Yra.
Tikrų pokyčių bijo tik tie, kuriems apsiverčia liežuvis ištarti, kad jiems nepasisekė su tauta – tai, matote, ji teisiškai neišprususi, tai pilietiškai nesusipratusi, tai pernelyg palaikanti kontrabandą. O juk tokie opusai tėra tik pigi demagogija. Tie sakytojai tiesiog paniškai bijo visuomenės aktyvumo ir realaus dalyvavimo Valstybės valdyme.
Seime yra grupė sąžiningų politikų, mėginančių prastumti tarėjų institucijos įteisinimą. Pagarba jiems. Bet toks sprendimas yra dalinis, neišsprendžiantis teisingumo įgyvendinimo klausimų. Tarėjas – yra tik patarėjas. Sprendimą vis viena vienasmeniškai priima teisėjas.
Po Garliavos lūžio jau nebesame socialiniai paaugliai. Mąstykime savarankiškai – nebe teisumą uzurpavusių „specialistų“ ar atitrūkusių nuo realybės politikų galvomis.
Darykime išvadas patys.
Tebunie prisiekusiųjų teismas – pirmoji kardinalių pasikeitimų kregždė nualintoje Lietuvoje.
Tegul būna. Kad mažos mergaitės ašaros netaptų kruvina visų mūsų neįvykdytos pilietinės pareigos ir neįgyvendintos visiems lygios teisės į teisingumą rauda.
D. Rupeika
