Yra du pavojai. Vienas – būsima Rusijos agresija. Kad ir ką po karo sakys ar darys Kremlius, niekas, ypač Rusijos kaimynės, neturėtų manyti, kad taika yra nuolatinė. Tačiau Jungtinės Valstijos ir Vokietija nelinkusios suteikti Ukrainai su naryste NATO susijusių visapusiškų saugumo garantijų. Kitą mėnesį Vilniuje vyksiančiame Aljanso viršūnių susitikime greičiausiai bus paskelbta oficialių pažadų, bet ne kvietimas prisijungti. Bet kokie Joe Bideno administracijos įsipareigojimai, galbūt panašūs į JAV gynybinius ryšius su Taivanu bei Izraeliu, gal ir skamba gerai, tačiau jie taps kitos Donaldo Trumpo kadencijos ir Kinijos vykdomo dėmesio nukreipimo įkaitais.
Ukraina norės daugiau. Bet iš kur? Prireiks ne vienų metų, kol NATO priklausančios Europos šalys, po dešimtmečių neveiklumo ir pernelyg mažų išlaidų gynybai, galės apsiginti pačios, ką jau kalbėti apie Ukrainą. Be to, nesunku suprasti, kaip Ukraina galėtų virsti derybų žetonu sudarant sandorius su Kremliumi po Putino.
Menkas saugumas Ukrainoje po karo pakurstys nepasitenkinimą. Tai taip pat išgąsdins privačius investuotojus ir dar labiau padidins tarptautinių mokesčių mokėtojų finansuojamos pagalbos – tarkime, subsidijuojamo draudimo – svarbą. Tačiau dar didesnė grėsmė yra korupcija. Dalis problemos yra Rusijos uoliai skleidžiama nuomonė, kad Ukraina yra nepataisomai korumpuota. Nuo 1991 metų šalis iš tiesų kovoja su silpnų institucijų ir godžių pareigūnų problema. Kaina: Lenkija, 1990 metais iš esmės buvusi panašioje startinėje pozicijoje, iki 2021-ųjų tapo beveik tris kartus turtingesnė už Ukrainą. Ir net didžiausi Lenkijos gerbėjai negirtų jos už puikų viešąjį administravimą. Estija, bene geriausiai valdoma šalis, išsivadavusi iš komunistinės katastrofos, per tą patį laikotarpį maždaug penkis kartus padidino vienam gyventojui tenkančias pajamas.
Tiesą sakant, Ukraina jau buvo pradėjusi kapstytis iš pelkės prieš Rusijos puolimą. Padaryta nevienoda pažanga tęsėsi ir toliau, skatinama karo patriotizmo. Visų pirma, į šalį nustumti politinę įtaką darę oligarchai, kurie stabdė šalies vystymąsi. JAV tarptautinės plėtros agentūra giria, kaip ji vadina, revoliucines skaidrumo priemones, įskaitant viešą tikrųjų savininkų registrą, skaidrią viešųjų pirkimų sistemą, viešą politiškai įtakingų asmenų duomenų bazę ir gerai įgyvendinamą turto deklaravimo sistemą – visos šios priemonės, pasak JAV, yra pirmaujančios pasaulyje. Ukraina įsteigė specializuotas kovos su korupcija agentūras, kurios tiria ir persekioja didžiausias žuvis, ir pradėjo restruktūrizuoti tokius korupcijos persmelktus sektorius kaip sveikatos apsauga. Tačiau dar daug ką reikia nuveikti, pavyzdžiui, teismų sistemoje ir valstybinėse energetikos įmonėse.
Taikos metu kils naujų sunkumų. „Dabar mūsų eilė valgyti“ buvo 10-ojo dešimtmečio šūkis, kuris po pergalės Pietų Afrikos Respublikoje buvo paplitęs tarp kai kurių kovotojų prieš apartheidą. Tačiau dėl to įsigalėjęs klientelizmas ir favoritizmas, papildęs ankstesnio režimo senų bičiulių kapitalizmą, beveik pražudė šalies galimybes. Prasidėjus atstatymui, Ukrainoje taip pat kils pagundų. Reikės milžiniškų sumų: šimtai milijardų svarų sterlingų subsidijų ir paskolų infrastruktūrai, pramonei ir būstams atstatyti. Šis „Maršalo planas Ukrainai“ bus didžiausias pasaulyje atstatymo projektas, vykdomas skubotai, puoselėjant didelius lūkesčius, smarkiai traumuotoje šalyje ir su politiniu kišimusi iš visų pusių.
Irako ir Afganistano pamokos turėtų būti pamokomos. Vakarų kontraktininkai, dažnai turėdavę įtakingų ryšių savo šalyse, meistriškai ir pelningai naudodavosi tenykšte sistema, o rezultatai vietoje dažnai būdavo nereikšmingi, o kartais ir žalingi. Pavojus gresia ne tik atsigavimui. Korupcija skatina skepticizmą. Jei paaiškės, kad pradinės atstatymui skirtos lėšos buvo iššvaistytos arba pavogtos, geranoriškumas dėl saugumo sumažės. Šie pavojai sudaro gąsdinantį foną Ukrainos atkūrimo konferencijai Londone šią savaitę. Šeimininkai britai vadina konferenciją platforma, kurioje Kyjivas gali parodyti savo reformų ir pertvarkos planus. Tačiau aktyvistai baiminasi, kad pagrindinis mūsų vyriausybės tikslas yra ne institucijų kūrimas ir nesąžiningos veiklos demaskavimas, o sandorių skelbimas, atsilyginimas už Jungtinės Karalystės karinę paramą.
„Kuluarų renginių, skirtų kovai su korupcija, skaičius rodo, kad šis klausimas nėra svarbiausias pagrindinėje konferencijoje, kuri yra sandorių sudarymo renginys“, – sako Tomas Keatinge'as, vadovaujantis Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto neteisėtų finansų programai. Jis organizuoja vieną iš tokių renginių apie Ukrainos finansų sistemos sąžiningumą ir atsparumą. Jis sako, kad prioritetai laikotarpiui po karo yra nebankinių įmonių ir profesijų priežiūra bei pinigų plovimo schemų tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo pažanga. Tam reikia geresnio reglamentavimo, tinkamo vykdymo užtikrinimo ir griežtos vietinės kontrolės, ypač iš žiniasklaidos ir kitų priežiūros institucijų. Užsieniečiai iš tokių pastangų turi mažai naudos. Tačiau joms taip pat reikia paramos.
Verta prisiminti, kad korupcija skurdžiose šalyse klesti daugiausia dėl turtingųjų godumo. Mūsų „pagalbininkų“ – bankininkų, teisininkų, buhalterių, reikalų tvarkytojų ir sukčių – sąmokslas leido kai kuriems blogiausiems pasaulio žmonėms saugiai paslėpti savo neteisėtai gautą pelną ir nusipirkti politinę apsaugą. Galbūt reikėtų surengti tarptautinę konferenciją šiuo klausimu.
