Yra dėl ko sunerimti. 2008 metais Rusijos kariuomenės pratybos Šiaurės Kaukaze buvo surengtos prieš karą Gruzijoje. Tarp karinės technikos, gabenamos į rytus, pastebėta pasenusių tankų T-62, geležinkelio vagonais dundančių į pietus, Ukrainos link. Donecko, Rusijos marionetinės valstybėlės, separatistų vadeivos Aleksandro Zacharčenkos nužudymas išprovokavo nuspėjamai karingą retoriką. Rusija taip pat kursto krizę Azovo jūroje, į rytus nuo okupuoto Krymo, smaugdama Ukrainos jūrinę prekybą. Trumpai tariant, jeigu Rusija norėtų aštriai eskaluoti konfliktą su Vakarais, ji turi parengtą pretekstą ir priemonių.
Na, ir kas? Santykiuose su Vakarais iniciatyva ilgai priklausė Rusijai. Kremlius renkasi, kada temperatūrą didinti ir kada ją mažinti. Tuo metu mes, Europos Sąjungos ir NATO šalys, esame paliekami krapštytis galvas ir ginčytis, kaip reaguoti. Nieko nedarykim – ir paskatinsim tolesnes provokacijas. Reaguokim per aštriai – ir atrodysim paranojiški bei prarasim patikimumą.
Kol kas aiškiai darėme per mažai. Rusijos išpuoliai prieš Vakarus yra tokie dažni, kad laikome juos norma. Kad ir ką ateityje galėtų įrodyti Roberto Muellerio tyrimas, jau atskleisto Rusijos kišimosi į JAV politinę sistemą lygis yra sukrečiantis ir kadaise būtų laikomas visiškai netoleruotinu. Anot rugpjūčio pradžioje išsakytų šios šalies aukšto rango žvalgybos pareigūnų pareiškimų, šios pastangos tebetęsiamos.
Rusija kursto prieš migrantus nukreiptas nuotaikas Vokietijoje ir Švedijoje, taip pat stengiasi sužlugdyti Graikijos ir Makedonijos susitarimą dėl buvusios Jugoslavijos respublikos pavadinimo. Ji palaiko katalonų separatizmą, mėgino organizuoti perversmą Juodkalnijoje, įvykdė nužudymą Didžiojoje Britanijoje, panaudojusi nervus paralyžiuojančią medžiagą ir stengiasi nutiesti antrąjį dujotiekį į Vokietiją Baltijos jūros dugnu pagal parankią sutartį, skirtą pakenkti Ukrainai. Ji rėmė genocidą vykdantį Sirijos režimą ir krečia eibes Libijoje.
Visų šių veiksmų padarinių sąrašas – tiesiog bukinantis protą. Rusijos galios čiuptuvai nutįsę visur. Kremliaus agentai veikia nebaudžiami. Pilna išdavikų. Priešinamasis – beprasmis. Mes pasmerkti.
Būtent tokį nervus tampantį įspūdį siekia sukurti Kremlius, ir mums nereikia šokti pagal jo dūdelę. Verta prisiminti, kad Rusijos ekonomiką penkiskart mažesnė už Jungtinių Valstijų (atsižvelgiant į perkamosios galios skirtumą). Jos karinis biudžetas mažėja, o ne didėja – bet jau taip rodo oficiali statistika. Pono Putino ir jo bičiulių sukurta politinė sistema yra ne stabili, o stagnuojanti. Ekonomika nediversifikuota, iki šiol apgailėtinai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų. Išpuoliai ir triukai pavyksta ne dėl to, kad Rusija yra stipri, o todėl, kad Vakarai – silpni.
Priemonių padėčiai pataisyti jau turime. Padidinkim santarvę ir atsparumą, taip pat perimkim iniciatyvą ir dėl įvairovės patys patampykim nervus Rusijai. Pavyzdžiui, Amerikos karinės pagalbos Ukrainai padidinimas padėtų atgrasyti bet kokį eskalavimą rytuose. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios pastangos užsitikrinti visišką autonomiją ir nutraukti išlikusius kanoninius ryšius su Maskvos patriarchatu yra įžvalgus simbolinis žingsnis, pakertantis Rusijos menamą ekleziastinį pirmumą.
Visų geriausia būtų išvalyti savo finansų sistemą, leidžiančią blogiausiems žmonėms pasaulyje (įskaitant turtingus rusus) vogti ir nuslėpti pinigus bei prekiauti įtaka. Priemonės, kaip tai būtų galima padaryti, apžvelgiamos naujoje kandžioje žurnalisto Oliverio Bullough knygoje „Pinigų šalis“ (Moneyland). Mums žengiat žiemos link, ši knyga turėtų būti ant kiekvieno sprendimus priimančio žmogaus stalo.
