Prisimenu jo pirmąją prezidentinę spaudos konferenciją 2001 m. liepos 18-ąją – be kita ko, dar ir dėl to, kad buvau pirmasis užsienio korespondentas, uždavęs jam klausimą. Susirinkę žurnalistai buvo sužavėti galimybės klausinėti Rusijos lyderio. Šis aiškios struktūros bendravimas su žiniasklaida buvo sveikintinas kontrastas, palyginus su Boriso Jelcino administracijos chaotišku darbu. Taigi, man suteiktą galimybę išnaudojau užduoti gana banalų klausimą: ar Rusijos prezidentas yra nusiteikęs ateityje reguliariai su mumis susitikinėti?
Jis buvo nusiteikęs. Prezidento kasmetiniai maratonai tapo Rusijos politinio kalendoriaus dalimi. Rekordinis – 2008 metais – tęsėsi 4 val. 40 minučių. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors kitas pasaulio lyderis ryžtųsi atsiduoti tokiam ilgam ir daugiausiai improvizuotam klausinėjimui. Ponas Putinas demonstruoja gerai išmanąs detales ir sugebąs aiškiai dėstyti mintį.
Žvelgdamas atgal galvoju, kad turėjau pasinaudoti proga paklausti jo apie Molotovo-Ribbentropo paktą. Anuomet, 2001-aisiais, ši tema neatrodė itin opi. Jelcino laikų Kremlius buvo nusiteikęs atsikratyti Rusijos stalininio paveldo – šalis buvo atsisakiusi sovietinio himno žodžių ir melodijos, iš viešo vartojimo pašalino tokius simbolius kaip kūjis ir pjautuvas bei penkiakampė žvaigždė. Tuo metu Kremlius nesistengė kaip nors ginti nepuolimo pakto, pasirašyto nacių ir sovietų užsienio reikalų ministrų 1939 metų rugpjūtį ir atvėrusio kelią Antrajam pasauliniam karui. Šios sutarties slaptuosiuose protokoluose buvo išdėstyta, kaip bus sudraskytos Vidurio ir Rytų Europos šalys.
Visa tai išgyvenusiems Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir kitur šito nepakako. Tuo metu buvo vilties sulaukti atsiprašymų, reparacijų ir netgi turto, pagrobto sovietinių okupantų, restitucijos. Tikėtasi, kad Rusija su sovietinės imperijos aukomis galiausiai pradės elgtis kaip šiuolaikinė Vokietija elgiasi su nukentėjusiais nuo Trečiojo reicho – reikšdama atgailą ir pagarbą.
V. Putino darbai iš pradžių atrodė dviprasmiški. Jis išreiškė santūrų apgailestavimą dėl sovietų praeities veiksmų per vizitus, skirtus 1956 metų Vengrijos sukilimo ir karo Lenkijoje pradžios 1939-aisiais metinėms paminėti. Jis atmetė mėginimus atgaivinti sovietinių laikų melą apie belaisvių lenkų karininkų žudynes Katynėje.
Tačiau V. Putinas su įtūžiu reaguodavo į bet kokį mėginimą kritikuoti Molotovo-Ribbentropo paktą. Jis pasitelkia kelis argumentus, bet pagrindinis – kad kitos šalys elgėsi dar blogiau.
Pavyzdžiui, per šį mėnesį vykusią spaudos konferenciją jis pareiškė, kad Stalinas, kitaip negu Prancūzijos ir Britanijos lyderiai, „nesusitepė tiesioginiu kontaktu su Hitleriu“. Sovietų Sąjunga buvo paskutinė Europos valstybė, pasirašiusi nepuolimo paktą su nacistine Vokietija, pažymėjo V. Putinas.
Keista, bet jis taip pat tvirtino, kad Sovietų Sąjunga 1939 metų rugsėjį neužpuolė Lenkijos – tik perėmė teritorijas, paliktas be priežiūros lenkų vyriausybės. Europos Parlamento mėginimai paskelbti gegužės 25-ąją totalitarizmo aukų atminimo diena, tiesiogiai susiejant fašizmą ir komunizmą, anot V. Putino, atspindi „neįtikėtiną ciniškumą“.
Sovietinė istorijos versija bus dėmesio centre, kai Rusija ruošiasi 2020-aisiais minėti „atminties ir šlovės metus“ – pergalės prieš Hitlerio Vokietiją metines. Kremlius mėgins tuo pasinaudoti, kad visus savo kritikus pavaizduotų kaip nacių užtarėjus. Tai yra rimtas kaltinimas, žinant, kad Holokausto piktadarybės daugeliui dabar yra vienintelis neginčijamas XX amžiaus istorijos faktas.
Vis dėlto tai suteikia ir galimybę. Putinistinė istorija yra pagrįsta melu. Stalinas ne vien pataikavo Hitleriui – jis su juo bendradarbiavo. Dabar Rusija stengiasi tai nuslėpti. Uždavinėkite klausimus!
Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas E.Lucasas
