Tačiau jie dar iki galo nesuvokia savo priklausomybės nuo Jungtinių Valstijų ir to keliamo pavojaus. Jie buvo nepasirengę pirmajai Donaldo Trumpo kadencijai. Jie laikosi tokio pat optimistiško požiūrio į tai, kas, anot lažybininkų, yra viena iš jo galimybių būti perrinktam 2024-aisiais, ir, kas galbūt dar svarbiau, į nuomonių bangą, ant kurios jis skrieja. Daug kas Vašingtone – ne tik D. Trumpo šalininkai – mano, kad JAV yra persitempusios ir turėtų palikti Ukrainą europiečiams, o dėmesį sutelkti į Kiniją.
Tiesa, pirmasis D. Trumpo prezidentavimo laikotarpis nebuvo tokia geopolitinė katastrofa, kokią pranašavo jo kritikai. Po ilgų metų pajėgų karpymo JAV karinis buvimas Europoje padidėjo. Aljansai išliko. Nacionalinio saugumo aparatas veikė. Turint omenyje apmaudžią praeitį (prisimenate Baracko Obamos „perkrovimą“?), rezultatai atlaiko patikrinimą.
Tačiau viskas nebuvo iki galo patikrinta. NATO patikimumas priklauso nuo JAV prezidento pasirengimo eiti į karą, kad apgintų sąjungininkus. Jei Vladimiras Putinas, galbūt padrąsintas aklavietės Ukrainoje, nuspręstų išbandyti šį pasiryžimą, galbūt „nedideliu“ įsiveržimu į Baltijos regioną, kaip reaguotų prezidentas D. Trumpas: karine jėga ar skambučiu Kremliui?
Mes nežinome. Tačiau žinome, kad Europos žodis čia turės mažai įtakos. Ukraina atskleidė savo strateginį nuogumą. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija turi branduolinių pajėgumų, o Suomija ir Lenkija turi nesusekamų, įprastinių, tikslių smūgių ginklų, kurie veikia kaip tam tikra substrateginė atgrasymo priemonė. Tačiau bent jau artimiausią dešimtmetį sąjungininkės Europoje neturės pakankamai jėgos, kad galėtų atremti Rusijos puolimą. Viskas, kaip visada, priklauso nuo amerikiečių.
Pagrindinis klausimas yra „kodėl?“. Sąjungininkėms Europoje netrūksta nei žmonių, nei pinigų. Jų gyventojų skaičius siekia 590 milijonų (JAV – 330 milijonų). Jų bendras BVP yra apie 18 trln. JAV dolerių (JAV – 26 trln. dolerių). Jie gali išlaidauti, kada nori: amerikiečiai skaitytojai gali nustebti sužinoję, kad nuo karo pradžios Europos šalys suteikė Ukrainai daugiau pagalbos nei JAV.
Joms taip pat netrūko laiko. Kiekvienas JAV prezidentas nuo Dwighto D. Eisenhowerio laikų yra pabrėžęs nepakankamų išlaidų ir strateginio naivumo pavojus (taip pat, nuo septintojo dešimtmečio – sovietinių dujų importo riziką).
Viena iš tokio neveiklumo priežasčių yra politinis procesas: taikos metu rinkėjai paprastai teikia pirmenybę gerovės išlaidoms. Kita, sudėtingesnė, priežastis yra, kad sprendimus priimantys asmenys ir viešosios nuomonės formuotojai mano, jog JAV reikalingi sąjungininkai, todėl jos yra pasirengusios mokėti už jų saugumą.
Kadaise toks požiūris galėjo atrodyti taupus, nors ir ciniškas. Dabar jis atrodo demonstruojantis pasitenkinimą esama padėtimi ir brangus. Karas Ukrainoje parodė amerikiečių rizikos apetito ribas. J. Bideno administracija suteikė Kyjivui ginklų, tačiau ją visada varžė baimė dėl eskalacijos. Sprendimai (dėl tankų, tolimojo nuotolio ginklų ir karo lėktuvų) buvo priimti pavėluotai arba iš viso nepriimti. Tai suteikė Rusijai laiko sustiprinti savo gynybą. Ukrainiečiai jau sumokėjo siaubingą kainą. Jei Rusija Ukrainoje nebus nugalėta, visai Europai gresia pavojai daugybei dešimtmečių. JAV dėmesį vis labiau blaškant Kinijos keliamai grėsmei, europiečiams gali tekti susidurti su jais vieniems.
Įsivaizduokite, jei Europa būtų pradėjusi rimtai rūpintis vidaus ir išorės saugumu po vieno iš daugelio praeityje ilgai ignoruotų perspėjimų, pavyzdžiui, Rusijos kibernetinės atakos prieš Estiją 2007 metais. Dabar Europos sąjungininkės galėtų būti milžiniškomis Jungtinių Valstijų pasaulinėmis partnerėmis ne tik Kinijos, bet ir kitais aktualiais pasauliniais klausimais. Tai reikštų išlaidas ir atsakomybę. Tačiau tai taip pat suteiktų privilegijų, ypač tai, kad į jas būtų žiūrima rimtai.
