Mano straipsnių skaitytojams nebūtina priminti A. Navalno drąsos, režimo banditiškų veiksmų arba jam iškeltų kaltinimų farso. Jo tikrasis nusikaltimas – nesiduoti būti nužudomam. Tai yra ženklas, rodantis, kokia Rusijos propaganda yra pajėgi iškraipyti tiesą ir kaip yra atbukę mūsų pačių moraliniai jausmai, kad elgesys su A. Navalnu atrodo esąs tarsi eilinis skandalas. Vos išvengęs mirtino apnuodijimo jis pasirinko savo noru grįžti į tėvynę ir būti vėl sučiuptas režimo, jau pademonstravusio įžūlų nusiteikimą nutildyti jį bet kokiomis priemonėmis.
Žodžiai yra pigūs, jų niekada nepristinga. Jau matėme, kaip politiniai lyderiai reiškia susirūpinimą, įtūžį arba kitas emocijas, kai pagrindinis Vladimiro Putino kritikas sekmadienį vakare buvo areštuotas Šeremetjevo oro uoste. Tačiau Rusijos režimas yra įpratęs prie kritikos. Jis taip pat pratęs prie Vakarų godumo ir veidmainystės. Pikti žodžiai skrieja viena kryptimi, o iš kitos pusės srūva nafta, dujos, nešvarūs pinigai ir skraido privatūs reaktyviniai lėktuvai. Rusai iš įvairių visuomenės sluoksnių daro savas išvadas: Vakarai kalba apie demokratiją, bet pelnas – svarbesnis.
Kad A. Navalnas liktų gyvas, tai turi pasikeisti. Visų pirma visi, susiję su jo ankstesniu persekiojimu, dabartiniu areštu ir būsimu teismu turi sužinoti, kad jie ir jų pinigai Vakaruose nebebus pageidaujami. Jokių vizų, apsipirkimo kelionių, atostogų, jokių bankų sąskaitų, investicijų. Taikykit tokias pačias sąlygas sutuoktiniams, vaikams, tėvams, broliams ir seserims (su galimybe apeliuoti, kad viskas būtų daroma sąžiningai).
Be to, Vakarų vyriausybės turėtų įpareigoti savo policiją, žvalgybos agentūras ir finansų priežiūros institucijas išanalizuoti kiekvieną sekundę šimtuose vaizdo įrašų, kuriuos A. Navalnas ir jo bendražygiai yra paskelbę savuoju „YouTube“ kanalu. Šie dokumentiniai filmai atskleidžia – su aitriomis detalėmis – kaip Kremliaus šutvė apiplėšinėja Rusiją. Dešimtys ar net šimtai milijardų dolerių, eurų ir svarų nutekėjo į nekilnojamojo turto ir finansų rinkas arba kitus prieglobsčius Vakaruose. Tai turi liautis. Atsekite, kur nusėdo šie pinigai, įšaldykit sąskaitas, konfiskuokit turtą. Reikalaukit pateikti duomenų, kas yra tikrieji naudos gavėjai, ir įrodymų, kad pinigai buvo sąžiningai įgyti.
Tačiau taip pat imkitės veiksmų prieš tarpininkus. Kiekvienam nešvariam sandoriui reikia juos organizuojančių žmonių: bankininkų – pinigams tvarkyti, apskaitininkų – buhalterijai klastoti, teisininkų – kad viskas atrodytų nepriekaištingai. Reikia, kad šiuos bendrininkus irgi pradėtų pilti šaltas prakaitas. Galbūt jie turėtų netekti darbo. Galbūt jų darbdaviai turėtų sumokėti žlugdančias baudas. Galbūt tokie žmonės turėtų atsidurti kalėjime. Mažų mažiausia kaina turėtų būti gėda visuomenės akivaizdoje.
Ir turėtume kastis giliau. A. Navalno kovos su korupcija fondas atlieka nepaprastą darbą, turėdamas ribotus išteklius. Pagalvokit, kiek dar būtų galima išsiaiškinti, jeigu pastangos būtų išties gerai finansuojamos. Taip pat pagalvokit, kiek dar daugiau atskleidžiantys galėtų būti rezultatai, jeigu tiriantys žurnalistai nebūtų bauginami perspektyvos įsitraukti į nepakeliamai brangų bylinėjimąsi. Pasiūlyti tarptautinį viešojo intereso draudimą nuo apmaudžių bylų dėl šmeižto, pažeisto privatumo ar duomenų apsaugos reikštų paremti tiesos kalbėtojus nuo priekabiautojų. Galėtume siūlyti stipendijas, premijas ir atlyginimus norintiems ir įstengiantiems tirti Rusijos (ir Kinijos) korupcinius čiuptuvus mūsų politinėje sistemoje.
Kai ką nuveikti gali net ir vietos valdžia. Rusijos ambasados ir konsulatai Vakaruose turi adresus. Pakeiskime juos, kad šios įstaigos atsidurtų „Navalno gatvėje“.
Įsivaizduokit, kad Navalnas nemirs kalėjime. Įsivaizduokit, kad jis atgauna laisvę ir dabar – asmeniškai – kalbasi su jumis. Jis klausia: „Ką darėte, kai aš buvau suimtas?“
Ką atsakysite?
