Laimonas Lapinskas-Lopas sukūręs narkotikų prekeivių gaują turėjo tikslą iš Vilniaus išstumti konkurentus ir tapti vieninteliu narkotikų prekeiviu sostinėje.
Ginkluoti ir pavojingi
Jau 2002-ųjų rudenį Lopo įsteigtą gaują juridiškai buvo galima vadinti nusikalstamu susivienijimu skirtu sunkiu ir labai sunkių nusikaltimų darymui. Paprastai teisme įrodyti tokios gaujos egzistavimą yra nelengva, nes ir priremti prie sienos nusikaltėliai sako, kad jie žmones žudė ar narkotikais prekiavo, ar kitus nusikaltimus darė jų neplanuodami, o visiškai atsitiktinai. Ir tai suprantama, nes už nusikaltimus, kuriuos padarė organizuotų gaujų nariai baudžiama griežčiau.
Teisme ir Lopo gaujos nariai, o labiausiai pats Lopas bandė įrodyti, kad jis su Miša, Mažu, Mutliu, Straikeriu ir kitais tik draugavo, bendrai leido laisvalaikį. Tačiau teismui pakako duomenų nustatyti, kad gaujos narius siejo pastovūs tarpusavio ryšiai, jų nusikalstama veikla buvo gerai organizuota, paskirstant vaidmenis, užduotis. Buvo įrodyta, kad nusikalstamas susivienijimas buvo įsteigtas, kad prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Susivienijimui buvo būdingas aukštas organizuotumo lygis. Gaujai, kuri kartais spaudoje buvo vadinama Mažaja Vilniaus Brigada vadovavo L.Lapinskas.
Jis pats tiekdavo narkotikus Mutliui, Mažui, Mišai, Straikeriui. Iš pradžių šie keturi vyrukai patys prekiavo kvaišalais, vėliau esant dideliai paklausai jų prekyba buvo išplėsta įtraukiant ir kitus pažįstamus bei draugus. Po truputį visas šis penketukas jau tapo narkotikų tiekėjais kitiems prekiautojams. Geresniam narkotikų ir psichotropinių medžiagų platinimui atskiruose gyvenamuosiuose rajonuose buvo išnuomoti butai, iš kur šios medžiagos buvo platinamos visą parą, kad kuo geriau patenkinti pirkėjų reikalavimus. Kiekvienas iš gaujos penketuko turėjo tik jam paskirtą teritoriją ir prekiaudavo tik vienos ar kitos rūšies narkotikais. Narkotikų laikymui buvo išnuomoti garažai.
Gauja nuo tada, kai Lopas 2003-iųjų vasarą nusipirko 923 gramus sprogstamos medžiagos, jau ir juridiškai tapo nusikalstamu ginkluotu susivienijimu. Vėliau ginklų atsirado ir daugiau – buvo nupirkti 16 kalibro perdirbtas medžioklinis šautuvas, trys perdirbti šaudyti koviniais šoviniais dujiniai pistoletai, 12 kalibro amerikietiškas vinčesteris, 9 milimetrų kalibro Makarovo pistoletas. Prie šio pistoleto buvo ugnies ir garso slopintuvai. Atliekant kratas buvo rasta ir gausybė šovinių visiems šiems ginklams.
Paklausi prekė
Prekyba ypač klestėjo 2004-aisiais. Tuo metu Lopas ir davė įsakymą savo ketveriukei ieškoti daugiau prekybininkų, išnuomuoti daugiaiu butų, kad prekyba nenutruktų nė minutei. Lopas paprastai pats susitikdavo su jo parankinių parinktais žmonėmis. Pavyzdžiui, Mažas surado Romą R. ir apie jį papasakojo Lopui. Šis susitiko su kandidatu į narkotikų prekiautojus, ir paliepė Mažui apmokyti Romą, panašiai kaip kada jį buvo mokęs Lopas. Tuomet Mažas paaiškino Romui konspiracijos taisykles, papasakojo kaip ir kur, kokiomis kainomis pardavinėti narkotikus. Jis taip pat perdavė Romui visus savo pirkėjus supažindindamas juos su nauju pardavėju. Toliau jau narkotikus pardavinėjo Romas. Lopas atveždavo į vieną iš butų po 10 gramų heroino ir perdudavo jį Mažui. Pastarasis skirsdydavo heroiną į dozes arba kaip jie vadindavo “čekius", kuriuos atiduodavo pardavimui Romui. Šis vieną gramą heroino parduodavo už 320 litų. Iš tų pinigų 90 litų likdavo Romui, 60 litų gaudavo Mažas, o kiti keliaudavo Lopui.
Iš pradžių pardavėjams buvo griežtai uždrausta pardavinėti narkotikus iš butų. Lopas buvo nurodęs, kad sulaukus narkomano skambučio narkotikus reikia išnešti į gatvę, į sutartą vietą. Ta vieta turėjo būti kuo toliau nuo gyvenamosios vietos. Net iš buto vaikščioti per daug dažnai Lopas buvo uždraudęs. Išeiti buvo galima maždaug kartą per pusvalandį. Tai buvo daroma tam, kad nesukelti kaimynų įtarimo.
Po kurio laiko Mažas, Lopo paliepimu, apsigyveno kartu su Straikeriu. Už buto nuomą buvo mokama iš už prekybą narkotikais gautų pinigų. Kaip ir anksčiau Mažas pakuodavo ir skirstydavo pardavėjams tik heroiną, o Straikeris ekstazi tabletes, marihuaną ar kanapes ir amfetaminą. Vyrukai turėjo nusipirkę elektronines svarstykles, tad darbas ėjosi spėriai. Mažas tuo metu dar neturėjo automobilio, tad prekes išvežiodavo taksi automobiliais. Straikeris važinėjo tėvo automobiliu “Audi 100", tačiau Mažo nepaveždavo, o ir Mažas nežinojo pardavėjų, kuriems narkotikus pristatydavo Straikeris. To reikalavo Lopo sugalvotos konspiracinės taisyklės. Vyrukai buvo išsinuomavę ir kelius garažus, kuriuose laikė iš Lopo gautus narkotikus.
Bendra kasa
Išnuomuotų butų ir garažų buvo dešimtys. Juos tekdavo nuolat keisti. Vienuose jų vykdavo prekyba, kituose apsigyveno brigadininkai su savo sugyventinėmis. Butų sistema iš pradžių nepasiteisino, nes pardavėjai nenorėjo visą parą juose būti, kur nors išeidavo. Tai sužinoję Lopas siuto ir spaudė pardavėjus, kurių jau buvo dešimtys, kad šie kvaišalų turėtų bet kurią akimirką. Apie visus butus žinojo tik pats grupuotės vadeiva. Jis siekė išskaidyti grupuotės narius, kad kiekvienas jų dirbtų atskirai ir turėtų kuo mažiau galimybių bendrauti su kitais.
Maždaug kartą per mėnesį Lopas, Miša, Mažas, Mutlis ir Straikeris susirinkadavo į susirinkimą. Jie vykdavo skirtingose vietose, tačiau Lopas planavo iš bendros kasos (“obščiako") išsinuomoti gerai įrengtą trijų kambarių butą, kurio niekas iš pašalinių nežinotų ir kur jie galėtų ramiai susirinkti. Tačiau tam sumanymui kriminalistai užbėgo už akių.
“Obščiakas" atsirado 2004-taisiais, prekybos klestėjimo metu. Iš kiekvieno grupės nario Lopas atskaičiuodavo po 10 procentų nuo pelno. Tuos pinigus laikė ir jais naudojosi tik Lopas nesitardamas nė su vienu kaip juos panaudoti. Iš “obščiako" buvo mokama už butų nuomą. Už garažų nuoma turėdavo susimokėti patys nuomuotojai. Dar iš bendros kasos buvo mokama ir už sporto salės nuomą. Lopas buvo įsakęs būtinai tris kartus per savaitę lankytis “Aitvaro" sporto klube ir palaikyti gerą fizinę formą. L.Lapinskas gaujos nariams dar sakė, kad “obščiako" pinigai naudojmi mentams papirkti. Įkliuvus ir nepasisekus pasipirkti iš tų pinigų turėjo būt samdomi advokatai, šelpiami už grotų patekę pardavėjai.
Dėl kainos nesiderėjo
Pinigus iš pardavėjų surinkdavo brigadininkai ir perduodavo juos Lopui. Kartais kas antrą dieną, kartais sykį per savaitę. Vienas prekeiviss per dieną Lopui uždirbdavo net iki 2000 ir daugiau litų. Kiek jų likdavo pačiam Lopui taip ir liko neaišku, nes jis savo kaltės nepripažino ir sakė, kad jokiais narkotikais ir niekada neprekiavo. Tačiau, teisme Miša, kuriam Lopas atveždavo “žolės", taip pat amfetamino, heroino pasakojo, kad jų vadas nuolat ieškojo kur gauti pigiau narkotikų ir stengdavosi pirkti kuo geresnės kokybės kvaišalus.
Kartą Miša pabandė su Lopu derėtis dėl kainos ir gauti narkotikų pigiau, tačiau Lopas dėl to labai supyko. Jis ėmė priekaištauti Mišai, kad šis neva norintis perimti šio verslą, rėkė ant jo ir net apstumdė. Miša teisinosi, kad neturi jokių minčių apie verslo perėmimą, tačiau Lopas jį nutraukė sakydamas, kad jis ne mentas ir jam jokių įrodymų dėl to nereikia, tačiau jis viską žino. Visa tai vyko krepšinio aikštelėje Pašilaičiuose girdint ir kitiems, todėl daugiau niekas klausimų dėl narkotikų kainos nekėlė.
2004-ųjų rudenį per vieną susirinkimą, kuris vyko Mutlio bute Lopas nupiešė ant popieriaus lapo Vilniaus mikrorajonus ir svarstė kaip išplėsti prekybą, nors tuo metu ji ir taip klestėjo. Narkotikus Lopui pardavinėjo per šimtas pardavėjų, tačiau dar ne visuose miesto rajonuose. Lopo tikslas buvo užvaldyti visus Vilniaus miesto miegamuosius rajonus, pasiekti, kad tik jie vieni tuose rajonuose prekiautų narkotikais. Tuoj po susirinkimo Lopo nurodumu Mažas ėmė ieškoti prekybininkų Antakalnyje, Miša- Naujamiestyje, Naujininkuose, Geležinkelio stoties rajone, Mutlis – Laisvės prospekte, keli prekeiviai buvo surasti Vilniaus rajone.
Tarpusavyje nekunkoravo
Lopas naujai paskirstydamas rajonus davė nurodymą, kad jeigu kažkuris iš jų tame rajone išsinuomuoja butą prekybai, tai kitas iš jų neturi listi į tą rajoną. Ir tik jeigu būtų didelė narkotikų paklausa, tada ir kitas brigadininkas galėtų tame rajone statyti savo pardavėjus. Butuose turėjo būti prekiaujama visų rūšių narkotikais. Pardavimo kainos turėjo būti panašios kaip ir kituose rajonuose: heroino čekio kaina- 20 litų, 1 gramo amfetamino ir žolės – po 40 litų. Paprastai žolė ir amfetaminas buvo smulkinami į ketvirčius, kurių kiekvienas kainavo po 10 litų. Tik ekstazi tablečių arba kitaip ratų kaina nebuvo nustatyta. Kiekvienas spręsdavo pats pagal taip kaip perkama. Vidutinė tabletės kaina buvo 15 litų.
Tuo metu Lopas atrado ir naują narkotiką, kurį jis perduodamas bendrams pavadino “oksiku". Keikvienas brigadininkas gavo po pusę kilogramo šio narkotiko. Tai buvo psichotropinė medžiaga natrio oksibutiratas.
Kitame numeryje: Skolininkų ir perbėgelių kankinimas
