Stringant liustracijos procesui apie galimybes jį atgaivinti diskutuoja politikai ir istorikai. „Jaunųjų politologų klube“ trečiadienį mintimis dalinęsi prelegentai siūlė įvairius sprendimo variantus.
Renginyje konstatuota, kad procesas pradėtas pavėluotai, vyko chaotiškai, tačiau sutarta, jog jį būtina baigti. Šalia procesą vykdančios komisijos darbo sutvarkymo dar nemažai kalbėta apie teismų darbo šioje srityje problemas, netgi siūlyta pagalvoti apie specializuoto teismo institutą, svarstyta, ar nevertėtų paviešinti turimo agentų sąrašo su lydinčiais dokumentais, liudijančiais apie konkrečių asmenų veiklą.
Prezidento patarėjas, politologas Lauras Bielinis kvietė nežiūrėti į liustracijos procesą perdėtai emocingai, nes tai esą destabilizuoja visuomenę. Jis pabrėžė, jog paskutinį įstatymo variantą V. Adamkus vetavo dėl procedūrinių priežasčių.
„Procedūros nesilaikymas suteikia galimybę viename ar kitame procese abejoti paties įstatymo teisėtumu. Reikia viską atlikti nedarant procedūrinių klaidų“, - teigė L. Bielinis.
Pasak jo, teismų pozicija tikrai sukelia rimtų problemų, nes teisinė logika esą diktuoja jiems nelaikyti įrodymu dokumento, kuris surašytas kažkieno ranka. Įrodymu teisme būtų prašymas priimti į bendradarbius, bet praktikoje, kaip pripažįsta L. Bielinis, tokių niekas nerašė. Jis siūlė pagalvoti apie atskirus mokymus teisėjams arba specializuoto teismo kūrimą.
Patarėjas žadėjo, kad naujo įstatymo varianto rengimas neužtruks ir pusmečio. Jis taip pat pripažino, jog Liustracijos komisijos darbo principus būtina sutvarkyti, tačiau siūlė ir KGB rezervininkų kategorijai priskiriamiems asmenims suteikti galimybę ginčytis.
„Asmuo, įtariamas buvęs etatiniu bendradarbiu, turi galimybę ginčytis, o rezervininkas pasmerkiamas, nes jį kažkas įrašė į knygą“, - piktinosi patarėjas. Kartu jis pripažino, jog KGB rezervininkai tokiais tapo savo noru.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Algimantas Matulevičius, jog procesas nėra naujas. Tiesiog liustracijos tema, anot jo, suaktualėjo kilus rezervistų skandalui, kuris tuo pat metu vyko ir Lenkijoje bei Vengrijoje.
„Pirmas įstatymo projektas, teiktas 1991-aisiais, buvo iki absurdo radikalus ir todėl nesulaukė paramos. Jei Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) tuo metu būtų padariusi ką reikia, procesą būtume jau pabaigę,“ – teigė A. Matulevičius.
Jis pabrėžė du liustracijos proceso tikslus: apsaugoti valstybę ir atkurti istorinį teisingumą. Paskutinis liustracijos įstatymas, anot jo, nebenumatė dalykų, dėl kurių buvo pralaimimi tarptautiniai teismai. Draudžiamų buvusiems kagėbistams profesijų sąrašas gerokai sutrumpintas ir logiškesnis (anksčiau buvo numatyti apribojimai ir privačiame sektoriuje). Pasak A. Matulevičiaus, dabartiniam įstatymui priešinamasi dėl įrašytos KGB rezervistų kategorijos, nors pastariesiems reikalavimas apie tai viešai paskelbti tegaliotų iki 2009-ųjų.
Liustracijos komisijos narys istorikas Antanas Kulakauskas ir neseniai atsistatydinusi iš jos Teresė Birutė Barauskaitė pabrėžė, jog pati komisija savo darbe neretai galėjo remtis tik savo entuziazmu. Laisvu nuo darbo metu, savo sąskaita jie skubėdavo vykdyti šio visuomeninio įpareigojimo.
Nefinansuojama institucija turėjo varžytis teisme su kvalifikuotais teisininkais. Buvo akcentuota, jog komisija tyrė ne tik išlikusias agentūrines bylas. Verbavimo žurnalai, kandidatų pervedimo į agentus žurnalai, KGB skyrių ir valdybų vidiniai susirašinėjimai (vykę griežtai reglamentuota tvarka), kur cituojamos agentų pateiktos medžiagos ir kitokia medžiaga buvo tikrinama sistemiškai. Iš jos sužinota, jog visu sovietiniu laikotarpiu užverbuota 36 000 asmenų.
Kaip pasakojo A. Kulakauskas, teisėjai tos medžiagos visumos nematydavo ir teisme viskas prasidėdavę tarsi nuo nulio. Viskas buvo paliekama aiškintis komisijai su advokatais. Būdavo net reikalavimų išversti rusiškus dokumentus į lietuvių kalbą, paskui buvo ginčijamas vertimo tikslumas ir pan. Kaip kuriozinis atvejis buvo nurodyta situacija, kuomet buvęs KGB pareigūnas teisme teigdavo, jog vienu ar kitu slapyvardžiu bendradarbiavęs asmuo tikrai egzistavo, bet tai esą buvęs ne tas žmogus, kuris bylinėjasi. Įstatymai tokiu atveju net nenumato įpareigojimo tokiam liudytojui nurodyti, kas gi tuomet buvęs tikrasis bendradarbis.
Vienas iš galimų variantų, A. Kulakausko nuomone, yra medžiagą perduoti patiems teismams, o komisija galėtų tik teikti konsultacijas.
T. B. Barauskaitė pabrėžė, jog liustruoti reiktų ne tik KGB bendradarbius. Ji akcentavo, jog yra teisėjų, nuteisusių žmones myriop arba tardžiusių vaikus be suaugusiųjų dalyvavimo, nors tai prieštaravo net sovietinei teisei. Klausimai, ką daryti su atitinkamose bylose dalyvavusiais teisėjais ir kaltintojais bei tardytojais nėra niekaip išspręsti ir neaptarti įstatymuose.
Nors nebuvo išreikšta abejonių dėl to, ar reikia tęsti ir baigti liustracijos procesą, tikroji politinė valia išryškės artimiausiu metu, kuomet klausimas grįš į Seimo ir prezidentūros darbotvarkę.
Tomas Čyvas
