Į dienos šviesą ištraukiami asmenys, bendradarbiavę su sovietinės Lietuvos saugumo organu KGB, dažnai bando gelbėtis viską neigdami ar teisindamiesi apie savo dalyvavimą KGB veikloje nė nežinoję. Tarp buvusių KGB agentų pasitaiko ir žinomų žmonių, kurių kaltumu sunku patikėti net artimiesiems.
Liustracijos komisijos sprendimas pripažinti buvusį žinomą dainininką Liutaurą Čepracką (60 m.) bendradarbiavus su sovietų specialiosiomis tarnybomis jo draugams ir artimiesiems buvo labai netikėtas. Dabar JAV gyvenančio L. Čepracko, kuris sovietmečiu dainavo garsiuose Lietuvos ansambliuose – „Nerijoje“ bei „Oktavoje“, kolegos negalėjo patikėti, jog jis, kaip atrodė, itin draugiškas, patikimas ir atviras, galėjo būti KGB agentas. „Negali būti!“ – visi kaip vienas kartojo buvę L. Čepracko kolegos.
Dainininkai priblokšti
„Žinia, kad Liutauras buvo agentas, trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Iš pradžių net pamaniau, kad čia kažkas sumąstė nevykusiai pajuokauti“, – „Akistatai“ sakė ne vienerius metus su L. Čepracku koncertavusi dainininkė Laima Žemaitytė. Anot jos, anuomet dainininkai bendraudavo artimai – kartu ne tik vykdavo į koncertinius turus, bet ir linksmindavosi. „Liutauras visada būdavo šiek tiek nuošaliau. Jis nerūkydavo, kartu su kolegomis niekada neišlenkdavo nė taurelės ir kalbėdavo nedaug. Kartais atrodydavo, jog buvo tarsi koks stebėtojas iš šalies, tačiau įtarti, kad jis gali turėti ką nors bendro su saugumu, tikrai negalėjome“, – sakė L. Žemaitytė.
L. Žemaitytė pati „Nerijos“ ansamblio laikais buvo iškviesta į KGB. Tąkart ji pamanė, kad tai susiję su jos tėvu, buvusiu partizanu. „Dabar, praėjus daug laiko, pradedu galvoti, kad gal tas kvietimas nebuvo atstiktinumas ir turėjo kažką bendro su L. Čepracko veikla, o anuomet apie tai nė nesusimąsčiau“, – sakė L. Žemaitytė. Po viešai paskelbtos žinios, kad L. Čeprackas pripažintas agentu, ją užgriuvo kolegų skambučių lavina. „Visi jie buvo priblokšti tokios naujienos, sakyčiau, netgi šokiruoti. Klausė ir manęs, ar aš bent įtarusi“, – sakė L. Žemaitytė.
Su L. Čepracku, jau seniai išvykusiu į JAV, L. Žemaitytė nepalaikanti jokių ryšių. Du kartus į Lietuvą jubiliejiniuose renginiuose koncertuoti kviestas buvęs „Nerijos“ atlikėjas L. Čeprackas atvykti atsisakė, pasiteisino negalįs palikti darbų. Dabar L. Žemaitytei tai irgi ima atrodyti įtartinai. „Gal žmogus nebenorėjo čia grįžti, nes baiminosi, ir norėjo nutraukti bet kokius ryšius su gimtąja šalimi?“ – svarstė ji.
„Jeigu draugams, kolegoms ir artimiesiems sunku patikėti, vadinasi, jis labai gerai dirbo ir nepriekaištingai atliko savo funkcijas“, – šyptelėjo Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas. Anot jo, dabar Čikagoje krovinių pervežimo bendrovei vadovaujantį L. Čepracką, kuriam anuomet buvo suteiktas Karvelio slapyvardis, pripažinti bendradarbiavus su KGB buvo nesunku – yra išlikę daug tai įrodančių dokumentų. „Išlikusi ir asmeninė, ir darbo byla. Yra net jo paties pateiktos ataskaitos, o tai pasitaiko nedažnai“, – „Akistatai“ atskleidė A. Urmonas. Komisija nustatė, jog kaunietis L. Čeprackas buvo užverbuotas 1986 metais, kai dirbo filharmonijoje. 1992 metais jis emigravo į JAV.
Liustracijos komisija kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, o ši susisiekusi su ambasada Amerikoje L. Čeprackui pranešė apie dienos švieson ištrauktą faktą apie ne itin džiuginančią jo praeitį. Liustracijos komisijos sprendimą paskelbti jį buvus KGB agentu L. Čeprackas galėjo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet šia galimybe nepasinaudojo ir per duotą terminą jokio skundo nepateikė. „Kad agentu pripažintas žmogus neskųstų sprendimo – retas atvejis“, – pripažino A. Urmonas ir pridūrė, jog vis dėlto dažnas linkęs neigti ir išsisukinėti.
Kliugeris ir Šatrija
„Žmonės dažniausiai neigia bendradarbiavę su KGB ar kitomis represinėmis struktūromis. Ir tai visai nestebina – juk ir teisme nagrinėjamose baudžiamosiose bylose retas prisipažįsta kaltu. Tačiau liūdina tai, kad teismai dažniausiai nusprendžia, jog surinktų įrodymų per mažai, kad galima būtų paskelbti asmenį agentu, ir mūsų sprendimą panaikina“, – sakė A. Urmonas. Jis ne tik matąs daug spragų pačiame Liustracijos įstatyme, bet ir nesidžiaugiąs teismų praktika. „Pagrindinė problema, sprendžiama teismuose – įrodymų pakankamumas. Teismai įrodymus vertina pagal šiandieninę teisę – anot jų, dokumentų turi būti daug, išsamių, gražiai surikiuotų į lentynas. Bet juk reikia suprasti tai, kad daugelio tų dokumentų nebeturime ir informaciją renkame iš likučių, po trupinėlį“, – sakė A. Urmonas.
Liustracijos komisijos pirmininkas neneigė, jog labiausiai jį nustebino ir nuvylė teismų sprendimai dėl politikės Kazimieros Prunskienės ir verslininko Algio Klimaičio. Jiedu nesutiko su komisijos išvadomis, kad yra pripažinti agentais – Šatrija ir Kliugeriu – ir pasiskundė teismui.
„A. Klimaičio atveju duomenys apie jo bendradarbiavimą su KGB buvo akivaizdūs – radome dokumentus, kuriuose KGB padaliniai susirašinėja ir dalijasi informacija apie tą žmogų, jo veiklą, darbą ir t. t. Tačiau teismas akcentavo, jog šiuo metu Austrijoje gyvenančio A. Klimaičio agentu pripažinti negalima, nes nėra jo paties asmeniškai KGB vadams pateiktos informacijos apie atliktus darbus ar veiksmus. Bet juk KGB ne kokia vieša organizacija, apie savo veiklą ir narius informaciją publikuojanti spaudoje“, – teismo sprendimu stebėjosi A. Urmonas.
Panašiai būta ir K. Prunskienės atveju. „Įrodymų buvo tikrai pakankamai, bet teismas į juos nė nesigilino, o sprendė procesinius dalykus, tad sprendimas buvo palankus K. Prunskienei. Tai visai nestebina, nes kažkas tokio sprendimo ir siekė“, – kalbėjo A. Urmonas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi Liustracijos komisijos sprendimą dėl K. Prunskienės bendradarbiavimo panaikino pernai vasario mėnesį.
„Reikia nepamiršti, jog nors teismas ir panaikina Komisijos sprendimą, kad vienas ar kitas asmuo bendradarbiavo su KGB, vis tiek lieka dokumentai, kuriuose yra užfiksuoti faktai. O dokumentai nėra įslaptinti“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Anot jos, iš likusios archyvinės medžiagos galima nustatyti maždaug 80 procentų buvusių agentų.
Ginasi ir neigia
Buvę agentai savo praeities prisiminti nenori, o išvados apie jų bendradarbiavimą su KGB, anot T. B. Burauskaitės, dažnam labai skausmingos. Iškviesti į Liustracijos komisiją ir apklausiami buvę agentai teisinasi, kad tada buvę atsidūrę netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
„Ne kartą yra pasitaikę, kad žmogus tikina nežinojęs, jog atsidūrė KRG sąrašuose – esą tik išgėręs su kokiu agentu kavos ar šiaip netyčia susitikęs ir persimetęs keletu žodžių. Dar kiti teisinasi, jog su KGB bendradarbiavo siekdami asmeninės naudos (pavyzdžiui, norėjo išvykti į užsienį), tačiau visi sutartinai tikina nieko blogo nepadarę“, – atskleidė T. B. Burauskaitė. Pasitaiko ir tokių, kurie Komisijos prašo tokio fakto neatskleisti ir jų praeities neviešinti, o sužinoję, kad esama duomenų apie jų veiklą, ne į teisininkus kreipiasi, o skuba tartis su buvusiu „šeimininku“. „Tokie žmonės patys save pasmerkė ir jų gyvenimas dabar yra labai neramus. Jie nepasinaudojo galimybe, kai buvo laikas prisipažinti, o dabar nebežino, kaip ir kur „pasislėpti“. Tai ypač aktualu tiems, kurie visuomenėje yra žinomi žmonės“, – sakė T. B. Burauskaitė.
Anot Genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovės, dažnai nustatomas tik pats bendradarbiavimo faktas, o ne konkreti veikla, atliktos užduotys, todėl gali būti ir taip, jog niekam nežinomas kaimo žmogelis, būdamas agentu, gali būti padaręs gerokai daugiau žalos, negu viešai linksniuojama įžymybė. „Suprantama, kad agentais pripažinti žmonės vengia viešumos ir nenori, kad kas nors narstytų jų praeitį, tačiau jie patys kreipiasi į teismus ir bylos nagrinėjimo metu viską išviešina. Juk geriau tik žinutė „Valstybės žiniose“ pasirodytų, ir tiek“, – svarsto T. B. Burauskaitė.
Netenka prasmės
KGB dokumentai jau dabar yra viešinami internete, planuojama tai daryti dar platesniu mastu. Iki šiol internete paskelbta daugiau kaip 1000 dokumentų apie KGB struktūrų veiklą, o kiek dar jų ketinama paskelbti – kol kas neaišku.
„Viskam yra laikas ir vieta. Šiuo metu turimus agentų sąrašus ir kitus dokumentus, kurie yra fragmentiški, kelti į viešąją erdvę nelabai aktualu. Dabartiniuose sąrašuose dominuoja slapyvardžiai ir profesijos, o tolesnis archyvo „filtravimas“ parodys ir konkretesnių duomenų. Be to, susidūrėme su problema – KGB žvilgsnis neretai buvo nukreiptas į privatų asmens gyvenimą, o to viešinti nederėtų. Mūsų tikslas – ne su pincetu išrankioti agentus, paviešinti jų pavardes, o atskleisti pačios struktūros veiklą, jos principus“, – teigė T. B. Burauskaitė. Ji taip pat pastebinti, jog tokių dokumentų viešinimas ir KGB agentų atskleidimas tiek jiems patiems, tiek visuomenei turi vis mažiau įtakos: „Visuomenė daug tolerantiškesnė, ne tokia arši, dažnai net krikščioniškai atlaidi, ir žmonių skirstymas į „tuos“ ir „anuos“ nebeaktualus“.
Tam pritarė ir Liustracijos komisijos pirmininkas: „Ką pasieksime viešindami tuos dokumentus? Nei istorinio, nei socialinio teisingumo tikrai neįvykdysime. Pakankamai daug yra šiandien problemų, kurias reiktų spręsti, o ne kapstyti praeitį. Tokios medžiagos, istorijos viešinimas šiandien prarado aktualumą ir sukeltų tik bereikalingą sąmyšį. Traukinys nuvažiavo ir kumščiais mojuoti nebėra prasmės“, – sakė A. Urmonas.
TIK FAKTAI:
Asmenų, slapta bendradarbiavusių su tuometinės Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisija (Liustracijos komisija) sudaryta iš 5 asmenų. Po vieną kandidatą į ją siūlo Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas, generalinis prokuroras, Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius. Komisijos sudėtį ir pirmininką, kurio kandidatūrą teikia Seimo pirmininkas, tvirtina Seimas.
Liustracijos komisija vertina asmenų, slapta bendradarbiavusių su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, veiklą. Esant pagrindui manyti, kad asmenys slapta bendradarbiavo su tomis tarnybomis, ir neprisipažino nustatyta tvarka ir nustatytu laiku, komisija prašo Vilniaus apygardos administracinį teismą pripažinti tokius asmenis slapta bendradarbiavusiais su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo asmuo yra pripažintas slapta bendradarbiavęs su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, viešai paskelbia duomenis apie jo bendradarbiavimą.
Asmenų, slapta bendradarbiavusių su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis ir prisipažinusių, prisipažinimo faktas ir prisipažinusio asmens pateikti duomenys yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, kuri būna įslaptinta.
Informacija apie asmenis, įrašytus į įskaitą, išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo kandidatuoja, skiriamas eiti arba eina Lietuvos prezidento, Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybės tarybos nario, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas.
Jeigu asmuo, slapta bendradarbiavęs su Sovietų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, neprisipažino, o Liustracijos komisija nustatė tokį faktą, duomenys apie tą bendradarbiavimą skelbiami viešai.
Manoma, kad su KGB aktyviai bendradarbiauti galėjo daugiau kaip 5000 Lietuvos gyventojų. Apie bendradarbiavimą su KGB yra prisipažinę beveik 1600 asmenų. Komisija agentais yra pripažinusi daugiau kaip 50 žmonių. Iš jų 40 asmenų pavardės buvo paviešintos.
G. Poteliūnaitė
