Tiesa, sakyti „pirmieji“ – ne visai tikslu, nes pirmą kartą nepriklausoma Lietuva tarpukariu taip pat turėjo savo pinigus – litus. Tada naujieji pinigai apyvartoje pasirodė 1922 spalio 2 dieną ir pakeitė iki tol apyvartoje buvusius rublius bei pirmojo pasaulinio karo metais cirkuliavusias markes.
Pinigai – ne tik sutartiniai ženklai, kuriais atsiskaitome už prekes ir paslaugas. Savi pinigai – vienas iš valstybės simbolių. Todėl savaime suprantama, kad atkūrusi nepriklausomybę Lietuva vėl įvedė savus pinigus. Tačiau nei vadinamieji talonai, žmonių vadinti ir „žvėriukais“ dėl juose vaizduojamų gyvūnų, ir „vagnorkėmis“, mat jų atsiradimas siejamas su premjeru Gediminu Vagnoriumi, nei litai neatsirado per dieną.
V. Terleckas: mums siūlė „raudonuosius pinigus“
Apie savų pinigų įvedimo būtinybę diskusijoje, kuri vyko Mokslų akademijoje 1988 metų gegužės 26 dieną, pirmasis prabilo žymus pinigų ir bankininkystės teoretikas profesorius Stasys Uosis, prieš kurį laiką viename Lietuvos banko Pinigų muziejuje vykusiame renginyje prisiminė Nepriklausomybės akto signataras, ekonomistas Vladas Terleckas.
„Bet jis tą idėją paleido, o paskui skambina man telefonu ir spaudžia: „Rašyk, įrodyk, teoriškai argumentuok, kodėl savi pinigai reikalingi.“ Teko ieškoti literatūros, bet niekur neradau atsakymo į šį klausimą. Matyt, tai loginis atsakymas – jeigu yra valstybė, yra vadinamasis ekonominis savarankiškumas, be pinigų negalima, ir nereikia čia jokių argumentų“, – pasakojo V. Terleckas.
Tačiau toli gražu ne visi tam pritarė. Ir dabar, prabėgus daugiau negu dviem dešimtmečiams, kai kurias pavardes dėl jam vienam žinomų motyvų nutylintis ekonomistas pasakoja, kad bandančių suniekinti šį sumanymą netrūko. Pasak V. Terlecko, priešininkai (Lietuva tuo metu dar nebuvo paskelbusi nepriklausomybės o tuometė SSSR siūlė „ekonominį savarankiškumą priklausant Sovietų Sąjungai – red. past.) metė visą „sunkiąją artileriją“ – tiek vietinius, tiek Maskvos ir užsienio specialistus.
„Vienas iš akademikų taip tyčiojosi: pasiūlymas įvesti savo valiutą profesiniu požiūriu analfabetiškas, o politiniu – spekuliantiškas ir nedoras. Kitas akademikas savų pinigų idėją vadino vaikiškos fantazijos vaisiumi. Didelį straipsnį viename dienraštyje driokstelėjo vieno banko ilgametis vadovas. Jis juokėsi, kad mes, tos idėjos šalininkai, siekiame sukurti Babilono bokštą – bus daug (skirtingų) pinigų, tačiau tie pinigai nesusišnekės tarp savęs, prastai veiks prekių apyvartą, atsiskaitymus ir panašiai“, – prisimena V. Terleckas.
Jis pasakoja, kad iš Maskvos atvykę specialistai tuomet siūlė savotišką „respublikinių pinigų‘ alternatyvą „krasnyje dengi (raudonieji pinigai – rusų klb.), tik nelabai mokėjo paaiškinti, kaip jie cirkuliuos.
„Man asmeniškai ir kitiems mūsų katedros darbuotojams tai atrodė šarlataniška. Įmonės, kurios parduoda deficitines prekes, gauna kažkokius rublius ir už tuos rublius gali pirkti daug ką. Daugiau jau nebūtų paskyrų, talonų ir panašiai, bet tai buvo ne daugiau kaip apyvartos skaldymas sukuriant greta didmeninės ir mažmeninės apyvartos dar kažkokią raudonųjų pinigų apyvartą. Paskui atvažiavo kiti, diskusija vyko tuometiniame Plano komitete. Jie aiškino maždaug taip: „JAV valstijos neturi savų pinigų, Švedijos komunos tai neturi savo pinigų. O jūs tokie neraštingi, kad nematote, jog pasaulyje atsirado pinigų sąjungų kūrimosi tendencija. Geriau kartu stiprinkime rublį.“ Bet jiems nepavyko mūsų „perauklėti“, – šypsodamasis prisiminė V. Terleckas.
Jis pasakoja, kad ir atkūrus nepriklausomybę netrūko abejojančių, o Vakarų šalių bankininkystės specialistai klausdavo, kaip Lietuva užtikrins lito stabilumą. „Kai kurie Vokietijos specialistai gyrė SSSR federalinio banko idėją ir siūlė stoti į jį. Aišku, liktų rublis. Bet jeigu Lietuvos ekonomika sudaro porą procentų, federaliniame banke mes ir balsų turėtume porą procentų. Ar galėsime džiaugtis?“
Prisipažinęs, kad nenoromis sutiko vadovauti grupei, kuri turėjo parengti perėjimo prie savų pinigų planą, nes suprato, kokia tai didelė atsakomybė, V. Terleckas tuojau pat priduria nesitikėjęs, kad bus „tiek daug guzų“ ir tęsia: „Kvietėme tuos, kuriuos pažinojome – iš savo katedros, iš valstybinio banko lietuviško padalinio – kvalifikuočiausius, kuriuos pažinojome kaip dorus, darbščius, pareigingus žmones. Ne visi sutiko, nes buvo neaišku, kuo visa tai baigsis. Kai kurie nenorėjo gadinti savo karjeros. Kuriant lietuviškus pinigus daug prisidėjo ne tik profesorius S. Uosis, bet ir Vladas Andriuškevičius, Juozas Basevičius, kvietėme ir užsienio lietuvius teikti pasiūlymus“.
Talonai – ne pinigai, bet be jų nieko nenusipirksi
Ne vienas iš tų, kuriems teko naudotis „žvėriukais“, net nesusimąstydamas pasakytų, kad tai buvo ne visai pinigai, bet vis dėlto pinigai – juk be jų nuėjęs į parduotuvę nieko nenusipirksi.
„Jiems vis dėlto teko nemenkas vaidmuo“, – pripažįsta ir socialinių mokslų daktarė ekonomistė Meilutė Jasienė. Ji teigė, kad pinigais talonų vadinti nevertėtų. Tame pačiame Lietuvos banko Pinigų muziejuje vykusiame renginyje priminusi, kad savi pinigai Lietuvoje buvo įvesti dviem etapais, ji aiškino, kad talonai per mažiau negu dvejus metus Lietuvoje atliko net kelias funkcijas.
„Nuo 1991 metų liepos iki 1992 metų gegužės tai buvo ne pinigai, o universalios prekių kortelės. Vėliau, nuo 1992 metų gegužės pradžios iki 1992 metų rusėjo pabaigos, kai apyvartoje paprasčiausiai trūko grynųjų rublių, šie piniginiai ženklai atliko rublių pakaitalų vaidmenį. O nuo 1992 spalio 1 dienos jie buvo panaudoti įvedant savus pinigus, kurie pavadinti laikinaisiais pinigais-talonais“, – primena M. Jasienė.
Į klausimą, kodėl buvo pasirinktas dviejų etapų nacionalinės valiutos sukūrimas, ji atsako, kad viena iš priežasčių buvo spartus ekonominės padėties blogėjimas buvusioje SSSR, prasidėjęs gerokai anksčiau, negu M. Gorbačiovo sumanyta „perestroika“. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva paveldėjo komandinę ekonomiką su pašėlusiu tempu augančia infliacija, o bandydama įbauginti didžioji kaimynė paskelbė dar ir ekonominę blokadą. „Per porą metų – nuo 1990 iki 1992 – infliacijos tempas pasiekė 2 tūkst. procentų. Pavyzdžiui, per metus nuo 1990 metų maisto produktų kainos išaugo 318 proc., arba daugiau negu 3 kartus, o kitais metais jau daugiau nei 10 kartų. Palyginti su 1990 metais, 1992-aisiais jos buvo išaugusios beveik 33 kartus. Jautiena pabrango 47 kartus, vištiena beveik 33, pieno produktai 47, duona 38 kartus, bulvės 59 kartus. Smuko gyvenimo lygis, mažėjo realiosios pajamos. Tokioje situacijoje ir buvo įvestos prekių kortelės – talonai kruopoms, skalbimo milteliams, muilui ir panašiai – tokie mažyčiai talonėliai, ant kurių buvo parašyta, pavyzdžiui, „1 kg kruopų“, – tiems, kurie užaugo nematę šluote iššluotų prekystalių ir nežinantys, ką reiškia žodis „deficitas“, aiškina M. Jasienė.
„Deficitines prekes imta pardavinėti pagal bendruosius talonus. Tuos bendruosius talonus galėtume vadinti universaliomis prekių kortelėmis. Jie buvo išduodami kaip priedas prie darbo užmokesčio ir norint nusipirkti, pavyzdžiui, šaldytuvą ar televizorių, kartu su pinigais reikėjo pateikti tokią pačią sumą talonų, kokia yra prekės kaina. Bet prekių vistiek trūko, talonai nepasiteisno ir gana greitai savaime numirė. Prekyba pagal talonus buvo nutraukta 1992 metų balandžio 30 dieną“, – aiškino ekonomistė.
„Kadangi infliacija buvo milžiniška, pradėjo trūkti grynųjų pinigų. Įmonė galėjo turėti pinigų sąskaitoje, bet negalėjo jų paimti. Nebuvo išmokami atlyginimai, stipendijos, pensijos, todėl Lietuvos banko iniciatyva buvo išleisti naujo pavyzdžio 200 ir 500 nominalo talonai – su elniais ir meškomis. Šie ženklai buvo prilyginti atitinkamo nominalo rubliui, ir netrukus visi įsiskolinimai buvo likviduoti. Tačiau tai buvo tik rublių pakaitalai, o ne nacionalinė valiuta“, – pabrėžia M. Jasienė.
Kodėl Lietuvai reikėjo laikinųjų pinigų?
Dar kartą viskas pasikeitė 1992-ųjų spalio 1 dieną – mūsų šalyje buvo įvesta nacionalinė valiuta ir po daugiau kaip 50 metų Lietuva vėl turėjo savus pinigus. Jais tapo tie patys talonai su elniais ir meškutėmis bei iš saugyklų išimti anksčiau naudoti mažesnio nominalo talonai. Jais naudojomės daugiau kaip pusmetį. Tačiau kodėl Lietuva prie nacionalinės valiutos lito perėjo dviem etapais?
Pasak V. Terlecko, buvo siūlančių, kad įvedus litą, reikia padaryti jį konvertuojamą – rublius iškeisti santykiu 1 su 1, sumažinti apyvartą, ir bus gerai. Tačiau nusvėrė požiūris, kad reikia elgtis ne tik racionaliai ir taupiai, bet nepadaryti skriaudos žmonėms.
„Kitas dalykas, subtiliai užsimena jis, pirmasis Lietuvos banko užsakymas atspausdinti litus nebuvo „visai sėkmingas“, mat paaiškėjo, kad banknotai nekokybiški. Tačiau V. Terleckas teigia, kad tai, jog iš pradžių buvo įvesti ne litai, o talonai, labiausiai priklausė nuo aukščiausios valdžios sprendimo. Pasak jo, spręsti, ar leisti į apyvartą nekokybiškus litus, ar talonus, tuometinis premjeras Aleksandras Abišala pavedė specialiai 11-os žmonių komisijai, kurią sudarė įvairių pažiūrų, skirtingas nuomones turėję specialistai.
„Man labai patiko, kad jis asmeniškai paskambindavo kiekvienam ir klausdavo „sudėtis bus tokia, ar sutiktum?“ (...) Buvo siūlančių leisti į apyvartą litus, bet mano argumentai buvo kitokie – jeigu mes turime atspausdintus talonus, kurie gali atlikti pinigų funkcijas, paimkime ir leiskime juos, kol visiškai susidėvės. Kai jie keliauja į makulatūrą, ateina litas. Ir buvo nuspręsta, kad iš pradžių įvesime talonus“, – pasakoja V. Terleckas. Anot jo, taip pat buvo nuspręsta, kaip talonai pakeis rublius, kad jų nebūtų atvežta papildomai, ir kaip padaryti, kad žmonės patirtų kuo mažiau keblumų.
M. Jasienės teigimu, laikinųjų pinigų-talonų įvedimas leido pradėti stabdyti infliacijos augimą ir kurti stabilią finansinę ir ekonominę aplinką dar iki įvedant litą.
„Atsiskyrus nuo Rusijos pinigų sistemos buvo apsisaugota nuo rublio infliacijos įtakos ir nacionalinių pajamų išsiurbimo į užsienį. Antras dalykas – sudarytos sąlygos Lietuvoje reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje ir jų augimą. Trečia – pradėta disponuoti visomis pinigų emisijos duodamomis pajamomis. Ir jau per pirmą 1993 metų pusmetį pinigų kiekis apyvartoje grįžo į 1992 metų pabaigos lygį. Tiesa, ne pati infliacija pradėjo mažėti, bet infliacijos augimo tempas", – aiškina ji.
Dar vienas svarbus dalykas, pasak ekonomistės, savų pinigų valiutos kurso pastovumas.
„Pagrindinės užsienio valiutos buvo JAV doleris ir Vokietijos markė. Dar kurį laiką talono kursas jų atžvilgiu smuko, tačiau jau ne taip stipriai. O rublis laikinųjų pinigų-talonų atžvilgiu gerokai nuvertėjo“, – aiškindama, kokia Lietuva pasitiko 1993-ųjų birželio 25-ąją sakė M. Jasienė.
Taip pat skaitykite:
Lietuviškų pinigų dailininkai: „Meluok, bet neišduok“
Tai, kaip buvo kuriami lietuviški pinigai ir kas juos kūrė, slėpdamiesi rūsiuose net nuo pačių artimiausių žmonių bei verčiau sutikdami, kad juos kažkas plagijuoja, negu prisipažindami, kad tą ar kitą „žvėriuką“ ant talono nupiešė būtent jie, skaitykite čia.
