Pilnos kišenės pinigų, bet... užverktos ir nuo nemigos paraudusios akys, irzlumas, apatija, netikėti emocijų protrūkiai, pyktis ant mokytojų - tai požymiai, pagal kuriuos mokytojai šiandien jau atskiria: tas vaikas liko vienas, jo tėvai išvyko į užsienį.
Pirmasis džiaugsmas, kad jis bus vienas (t.y., turės laisvą plotą ir taps savarankišku) greitai praėjo, jo vietą pakeitė žiauri realybė - nebėra prie ko prisiglausti ir kam išsipasakoti, pačiam tenka rūpintis ne tik maistu, bet ir mokesčių už butą, sveikatos ir kitais klausimais. Ir anoniminėje apklausoje toks prieš savo valią pirma laiko savarankišku padarytas vaikas, savo draugams palinki: “Linkiu, kad jūsų tėvai neišvažiuotų į užsienį...”
Tokia, pasirodo, yra reali lietuvių užsienyje uždirbamų pinigų kaina, tokie skaudūs ir daug kam netikėti faktai nagrinėti Savivaldybėje surengtoje konferencijoje “Vaikai ir emigracija”: specialistai pateikė tyrimų duomenis, o nespecialistai tik kraipė galvas, netikėdami tuo, ką girdi...
Tyrimo išvados baugina
Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė supažindino su šios tarnybos uždaviniais ir darbo principais. TMO - tai 1951 m. įkurta tarpvyriausybinė humanitarinė organizacija, kurios pagrindinis darbo tikslas - kad migracija duotų kuo didesnę naudą abiem šalims. Jai priklauso 120 šalių - tikrųjų narių ir 20 šalių - stebėtojų.
Organizacija teikia pagalbą į sudėtingas situacijas patenkantiems migrantams, įvairią pagalbą šalių vyriausybėms, dirba karų, konfliktų, katastrofų, zonose.
Neseniai TMO užsakymu Socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kokį poveikį emigracija daro šeimai, kaip atsiliepia vaikams ir kokios jos pasekmės gali būti ateityje. Ši sritis iki šiol nebuvo tirta. Tyrimo išvados, anot pranešėjos, nedžiuginančios.
Lūkesčiai didesni už galimybes
Tirtos tik šeimos, kurių vienas tėvų yra likęs Lietuvoje, kitas - išvykęs. Tokių šeimų šiandien Lietuvoje labai daug, maždaug kas penktoje šeimoje yra migrantų. Problemos mastą parodo ir tokiose šeimose augančių vaikų skaičius - jų yra apie 25-30 tūkstančių. Tirtos brandžios 30-50 metų sutuoktinių šeimos, auginančios dažniausiai 1, trečdalis jų - 2 vaikus.
Pranešėja pastebėjo, jog apklaustos tos šeimos, kurioms ne tas pats, kas bus su jų vaikais. Tačiau tėvai vertina tik ekonominę naudą, bet nesusimąsto, kaip jų išvykimas paveiks šeimą. Beje, daugelis išvykstančiųjų planuoja dirbti tik 2-3 mėnesius, bet šie paprastai virsta 2-3 metais, nes tik po tiek laiko pradeda gerėti šeimos materialinė padėtis. Taigi išvykstančiųjų lūkesčiai yra didesni negu realios galimybės.
Palieka ir ikimokyklinukus
Nustatyta, kad trečdalis išvykstančiųjų palieka net ikimokyklinio amžiaus vaikus, pusė tų šeimų išsiskyrę gyvena jau 2 ir daugiau metų. Visuomenė kur kas labiau toleruoja tėvo išvykimą, išvykstančios moterys labiau smerkiamos. Dažnai išvykstama spontaniškai ir tik po to pradedama galvoti, kaip bus su šeima. Tėvai nesusimąsto, kad su vaiku reikia ir bendrauti, ne visi supranta, jog šeima nėra tik materialinis vartotojas.
Lietuvoje likęs vienas iš tėvų turi atlikti abiejų tėvų vaidmenis, o vaikams neretai užkraunamos suaugusiųjų pareigos. Daugelis mano, kad tai padeda jaunuoliams subręsti, tačiau taip ne visada būna.
Emigracija skatina skyrybas
Tokių šeimų ryšiai silpnėja, išvykusysis tampa nebe jos nariu, o svečiu, ir apie 12 proc. atskirai gyvenančių šeimų būtent dėl emigracijos pradeda galvoti apie skyrybas.
Apklausti tėvai neneigė, kad jų vaikai tapo liūdnesni, piktesni, blogiau mokosi, bet kai kurie bandė neigti, kad šių pasikeitimų priežastis - jų išvykimas. Kiti priešingai - pastebėjo, kad atžalos tapo meilesnės ir geresnės. Specialistų nuomone, tokia vaikų reakcija gali būti iš baimės, kad jų nepaliktų ir antras iš tėvų.
Iškreipiami tėvų ir vaikų santykiai
Ne geriau ir tiems vaikams, kuriuos tėvai išsiveža į užsienį. Jie patiria didelį stresą, nes svečioje šalyje neužtenka tik išmokti kalbą, reikia ir susikurti savo socialinį statusą. Vaikui - taip pat. Be to, dažnai greičiau nei tėvai išmokęs kalbą vaikas turi daugeliu atvejų padėti jiems tvarkant įvairius reikalus, o tai iškreipia tėvų ir vaikų santykius.
Tai rezultatai, kurie matomi jau šiandien, kokios emigracijos pasekmės išryškės ateityje, niekas nežino.
Taigi išvykti sumaniusiems tėvams pirmiausia rekomenduojama įvertinti galimas pasekmes ir nepamiršti, kad emigracijos nauda tėvams ir vaikams bus skirtinga.
Vaikams reikia psichologų
TMO Migracijos informacijos centro koordinatorė Ieva Budvytytė pastebėjo, jog daug mūsų tautiečių užsienyje patenka į sudėtingas situacijas, yra išnaudojami. Centras konsultuoja ir juos, ir norinčius grįžti. Daug klausimų sulaukiama dėl dokumentų, kurių reikia keliaujantiems vaikams (tėvų sutikimų, išrašų iš medicinos ir ugdymo įstaigų), kur rasti lietuvišką mokyklą ar net psichologą vaikui. Pamatę, kad vaikas nelengvai adaptavosi užsienyje, grįžtantys tėvai supranta, kad specialisto pagalbos jam vėl reikės grįžus į Lietuvą.
Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų galima gauti nemokamu telefonu 8 800 25252, o skambinant iš užsienio - +370 5 2121 600 (mokama linija).
Tėvai problemos neįžvelgia
“Visos išvardintos problemos aktualios ir mūsų rajone”, - sakė Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT), kuri atlieka vaikų globos priežiūrą, vedėja Indra Pranaitienė. O juk įstatymai reglamentuoja ne tik suaugusiųjų teisę išvykti, bet ir jų pareigą auklėti, globoti ir prižiūrėti vaikus.
Tėvai privalo 30 dienų iki išvykimo pranešti apie tai VTAT ir sutvarkyti vaiko globos dokumentus. Tačiau iki 2007 m. spalio mėn. į tarnybą dėl išvykimo kreipėsi tik 13 tėvų. O surinkus duomenis paaiškėjo, jog rajone be priežiūros yra palikti 158 vaikai. Manoma, jog ir šis skaičius nėra tikras. Tačiau į VTAT ateina patys vaikai, kreipiasi mokyklos, tik dauguma tėvų tos problemos neįžvelgia.
Medikai atsisako net operuoti
Su tėvais susisiekusios tarnybos specialistės sulaukia jų pykčio. “Ko jūs kišatės į mano privatų gyvenimą, mano vaikas - prižiūrėtas, aš siunčiu jam pinigus”, - tokie būna atsakymai. Į dar didesnę nemalonę patenkama, kai reikalingus dokumentus pareikalaujama atsiųsti iš užsienio. “Kartais atrodo, kad vaikas labiau rūpi įvairioms institucijoms, o ne tėvams”, - pastebėjo vedėja.
Vienas nesenas atvejis parodė visą tokiose situacijose atsidūrusių vaikų ir neįformintų jų globėjų bejėgiškumą. Iš Klaipėdos ligoninės paskambinusi močiutė pareikalavo atsiųsti anūko globą patvirtinančius dokumentus, mat medikai be jų atsisakė vaiką operuoti. Tarnyba šį kartą niekuo negalėjo padėti, mat išvykdami tėvai dokumentų, suteikiančių močiutei teisę globoti anūką, nesutvarkė. Tad gydytojai operacijos taip ir nedarė - teko laukti grįžtančių tėvų.
Vaikai dažnai paliekami seneliams, bet garbaus amžiaus žmonės jau nebesugeba sutarti su šiandienine karta, pernelyg kišasi į jų gyvenimą ir nepriima jų nuomonės, neretai - muša. Giminės paliktus vaikus dažniausiai išskiria iš savųjų, vengia atsakomybės, o jų mokslo reikalais visai nesidomi.
Teko ir sugrąžinti tėvus
Švietimo skyriaus vyr. specialistė Vida Nemanienė suskaičiavo, kad kasmet į mokyklas negrįžta 5-6 proc. moksleivių. Per pastaruosius 4 metus kasmet į užsienį kartu su tėvais išvyko 99, 131, 118 ir 50 vaikų. Grįžę jie turi mokymosi spragų, nes kai kurių dalykų (istorijos, lietuvių kalbos) užsienyje visai nemokoma, labai skiriasi mokymo programos. Vaikai sunkiai adaptuojasi, turi psichologinių, bendravimo problemų.
Pastebėta, kad seneliams nepaklūstantys anūkai tiesiog neina į mokyklas. Dėl šios priežasties Švietimo skyriui yra tekę net sugrąžinti tėvus iš užsienio.
Gyvena ir visai vieni
M.Jankaus pagrindinė mokykla nuo 2002 m. tiria emigrantų vaikų socialinę ir psichologinę situaciją. “Mokytojams skauda širdį, bet nežinome, kaip priversti tėvus atsisukti į savo vaikus, nes tėvams išvykus vienintelę paramą jie gauna mokykloje”, - sakė mokyklos direktoriaus pavaduotoja Dalia Šiaudvytienė.
13, 45, 46, 63 - taip kasmet mokykloje daugėja tėvų paliktų vaikų. Šiemet jų - 110, keli gyvena visai vieni (o mokykla - pagrindinė). Per mokslo metus su tėvais išvyksta viena pilna klasė - 20-30 vaikų, dar bent pusė klasės išvežami giminėms į kitus miestus.
Vaikai paliekami gyventi net su nepažįstamais asmenimis, kiti turi rūpintis jaunesniais broliukais ir sesutėmis.
Vis laukia mamos žinutės...
Tyrimą atlikę pedagogai siekė išsiaiškinti, kaip jaučiasi tie vaikai. Pirminė reakcija būna džiaugsmas: būsiu vienas, turėsiu laisvą plotą... Bet netrukus džiaugsmą pakeičia didelis liūdesys ir nusiminimas, pyktis, baimė (o kas su manimi bus toliau?), mokytojai vis dažniau mato užverktas akis. Mato jie, kad švaistomi pinigai, pramiegamos pamokos, joms nesiruošiama, nebedalyvaujama popamokinėje veikloje, o dėmesio sau siekiama bet kokia kaina.
Šiuo metu mokytojai nuolat kontroliuoja vieną vaikiną, kuris kiauras dienas sėdi prie kompiuterio, laukdamas mamos žinutės... Atvestas į pamokas, jis netrukus iš jų pabėga - vėl skuba prie kompiuterio: gal jau parašė?..
Galvoja, kad per daug kainavo
Kadangi nebelieka šeimos švenčių, vaikai pradeda švęsti su draugais, o alkoholis, cigaretės ir narkotikai tampa būtinu tokių švenčių atributu. Nereti atvejai, kai 15-16 metų mergaitės susiranda 22-25 metų vaikinus ir pradeda su jais gyventi, o berniukai ypač ima nekęsti moterų - mokytojų (mano mama išvažiavo, gal ir tu tokia pat?..). Kartais į namus priima nuomininką...
“Galvoju, kad gal aš per daug tėvams kainavau, todėl jie išvažiavo uždirbti daugiau pinigų?”, - net ir tokią mintį yra išsakę tėvų palikti vaikai. Ar tai nėra geriausias įrodymas, jog užsienyje uždirbamų pinigų kaina kartais yra pernelyg didelė?..
Vilija BUDRIKIENĖ
