Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimai dėl Europos saugumo sukėlė pasipiktinimo bangą, kai jis pasakė, kad Europa neturėtų būti įvelta į JAV konfliktus, kurie nėra mūsų, nes kitaip mes rizikuojam įsivelti ne į savo krizes. Kaip jūs manote, kaip tai reikia vertinti?
Labai sudėtinga kaip nors teigiamai vertinti. Juo labiau, kad tų pareiškimų buvo ne vienas. Čia galima prisiminti ir „mirusias NATO smegenis“, ir apie NATO kariuomenę, kad „niekas nežino, kas tai yra“, kas sukėlė tik dar daugiau įtarimų, arba ta pati strateginė autonomija, kuomet aiškinama prancūzams, kad čia gal negerai tokį terminą vartoti, tai buvo aiškinama, ką ir Macronas kartais sako, kad reikia vystyti Europos pajėgumus, kad savarankiškai galėtų reaguoti į krizes, čia galima tą suprasti. Bet vis tiek yra tokios izoliacijos nuo Amerikos.
Ir tai, kad gretina į tą pačią eilę, pavyzdžiui, sustato, kalbant apie grėsmes, Kiniją ir Ameriką, tai keistai atrodo. Vis tiek mes turime euroatlantinę bendriją ir, NATO prasme, ne tik NATO prasme, kalbant ir apie pasaulio prekybą, klimato kaitą, ką nori, nebūtinai karinius dalykus, jeigu euroatlantinė bendrija suskils, ko labai norėtų mūsų oponentai, tai čia būtų didelė nelaimė ir tai pačiai Prancūzijai, tiesą sakant.
Tai čia galima daug ką prisakyti, bet tai yra keistas pareiškimas ir tokiu keistu laiku pridurčiau.
O ta pati Europos strateginė autonomija – kiek ji galėtų realiai veikti? Kiek mes, Europa, esame pajėgūs patys save apsiginti?
Politine prasme Europos Sąjunga pati priima sprendimus, vykdo politiką ir viskas tvarkoj. Bet jeigu kalbant apie karinę galią, tai jau nuo seno yra taip, kad amerikiečių pajėgumai yra kritiniai, kaip jūrų pervežimų strateginiai pajėgumai arba oro pervežimo strateginiai pajėgumai, žvalgyba, kosminės pajėgos ir panašūs dalykai. Tai čia, kaip sakyti, galima apsieiti ir be to, bet švelniai tariant, tai tikrai būtų neefektyvu ir nepakankama, ir tą visi turėtų suprasti. Čia vien tos ambicijos, kas kam pavaldus, turėtų būti pastumtos į šoną, o turėtume žiūrėti interesus savo.
O tai E. Macronas bando įsivaizduoti save nauju Europos lyderiu? Ar taip bando įsiteikti Kinijai?
Žinot, reiktų jam pačiam įlįsti į galvą ir suprasti. Bet aš sakyčiau, yra keletas aspektų. Vienas, gal ir ne pats svarbiausias, yra vidaus reikalai, kurie nėra labai geras etapas Prancūzijoje – geltonosios liemenės, dabar vėl didžiuliai protestai gatvėse. Tai to populiarumo namuose labai sunku tikėtis.
Dabar Europoje lyg ir užleista vieta lyderiui, kai iš politikos išėjo Angela Merkel, jos veikla irgi susilaukė kritikos, bet ji buvo pripažinta lydere. Tai jos nėra ir dabar norisi užimti tą vietą. Tai, be jokios abejonės, Macronui norisi, matyt, tą padaryti ir todėl tokios iniciatyvos yra skelbiamos. Daryčiau tokią prielaidą. Tik tą reikia daryti labai atsargiai, ypač užsienio saugumo politikoje, nes iškart sureaguoja šalys, kurios nenori, kad jų vardu čia kalbėtų, ypač jeigu tai kalbama euroatlantinės vienybės sąskaita, kas yra visiškai nepriimtina ne tik Lietuvai.
Tai ir būtų toks pasakymas, kad, jeigu tokie pareiškimai ir turi kilnų tikslą lyderystės, tokiu būdu lyderystės nepasieksi.
Visas pokalbis – vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
.jpg)
