„Psichikos sveikatos perspektyvos“ nevyriausybinės organizacijos direktorė Karilė Levickaitė įžvelgia sistemos skylių, leidžiančių tokiems įvykiams kartotis.
„Man net sunku įsivaizduoti, ką gali patirti žmogus, kuris psichikos sveikatos krizėje yra galimai suvaržomas – tai jau sunki situacija, o tuo tarpu prie jo prieina kiti žmonės ir smurtauja, tyčiojasi. Ir visa tai vyksta ten, kur turėtų padėti tavo sielai atsigauti“, – socialiniame tinkle „Facebook“ pabrėžia ji.
O štai Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius teigia, jog šis atvejis vienetinis ir įvyko dėl ligoninės darbuotojų aplaidumo, taigi sisteminių bėdų šiuo atveju neįžvelgia. Priduria, kad panašių atvejų nėra buvę jau 20 metų.
Tiesa, remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu, darbuotojai turėjo nuolat stebėti fizinio suvaržymo priemonėmis suvaržytą pacientą ir prieš taikant šias priemones paprašyti išeiti kitus žmones iš patalpos, o neturint tokios galimybės – naudoti širmas.
Taigi vienas ar keli įsakymo punktai turėjo būti pažeisti, kad būtų pasikėsinta į paciento orumą.
Karilė Levickaitė: atvejis atskleidžia sistemines bėdas
„Jaučiu pareigą pabandyti aptarti sistemines bėdas, kurias tokie atvejai atskleidžia. Ir manau jas esant labai rimtomis, itin įsisenėjusiomis sisteminėmis bėdomis, kurių nesureikšminame, nes jos neva tai ne apie MUS, o apie JUOS, TUOS žmonės užribyje, kuriame mes niekada šiukštu neatsidursime, ane? Čia buvo vieta pasitikrinti savo asmenines ksenofobines nuostatas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė.
K. Levickaitei užkliuvo tiek LSMU Kauno ligoninės, tiek su šiuo įvykiu nesusijusios Vilniaus psichiatrijos ligoninės reakcija į šią situaciją.
Pastaroji socialiniame tinkle vasario 10 d. paskelbia, kad su šiuo įvykiu neturi nieko bendra, o savo įstaigoje siekia užtikrinti tokių atvejų prevenciją.
„Norime informuoti mūsų pacientus bei jų artimuosius, kad neseniai internete išplatinta vaizdo medžiaga, kur vienas pacientas žemina kitą pacientą nesusijusi su mūsų įstaiga.
Savo ruožtu vykdome tokių situacijų prevenciją: primename, kad dalyje įstaigos skyrių, siekiant užtikrinti pacientų privatumą, gali būti ribojamas išmaniųjų (su vaizdo kamera) telefonų ribojimas. Dėkojame už supratingumą bei raginime visuomenę reaguoti atsakingai: pamačius panašaus pobūdžio įrašus, nedelsiant apie juos pranešti soc.tinklų administracijoms bei įstaigos atstovams.“
Ši reakcija K. Levickaitei atrodo pernelyg atsaini.
„Na, tokia štai privati reakcija, niekam „aukščiau“, matyt, nerūpi, kokia čia ta situacija, kuri yra ne apie šitą ligoninę. Maža kas ten ką žemina. Susitvarkys, yra rimtesnių reikalų“, – tęsia ji.
LSMU Kauno ligoninės reakcija nemaloniai stebina: „Niekam „aukščiau“, matyt, nerūpi“
Vasario 11 d. LSMU Kauno ligoninė sureagavo į įvykį socialiniuose tinkluose.
„Socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašas, kuriame vienas mūsų ligoninės pacientas pažeidžia kito paciento orumą, atlikdamas įžeidžiančius veiksmus.
Apgailestaujame dėl šio įvykio. Apie jį pranešėme policijai, kuri pradėjo ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusiam pacientui teikiama pagalba, o ligoninėje atliekamas vidinis tyrimas dėl šios situacijos.
Labai prašome, siekiant apsaugoti pacientą, nesidalinti tokiais video, o susidūrus su jais, pranešti socialinių tinklų administratoriams (angl. report video)“, – buvo rašoma oficialioje jų „Facebook“ paskyroje.
Anot K. Levickaitės, vidinis tyrimas yra aiški procedūra pagal protokolą, tačiau esą reikėtų gydymo įstaigai po tokio įvykio atsigręžti ir pačiai į save.
„Kai iškvieti policiją smurtavusiam pacientui Tavo ligoninėje, belieka pasižiūrėti į veidrodį ir susitikrinti, ar viskas gerai su tavimi.
Bandau spėti, kad vidinis tyrimas atras, kad tokiam pacientui ligoninėje ne vieta, nes smurtavo. Smurtaujantis asmuo – ne įstaigos bėda. Ar tikrai?“ – retoriškai kėlė klausimą ji.
Tiesa, ir rimtesnių spėjimų, ką ligoninė vidiniu tyrimu imsis daryti, K. Levickaitės „Facebook“ įraše netrūko.
Marcinkevičius atkerta: „Darbuotojai turi ir dirbti, negali vien tik mokytis“
M. Marcinkevičius sako, kad spėlioti, kas bus, dar anksti, o ligoninė sureagavo taip, kaip ir turėjo sureaguoti, kai įstaigoje padaromas nusikaltimas.
„Jeigu dabar kitoje ligoninėje įvyktų vagystė ar muštynės, tai būtina policiją kviesti, kitaip nebus. <...>
Tyrimų metu aiškinamasi, ar žmogus suvokė savo veiksmus, nesuvokė, jis pakaltinamas, nepakaltinamas ir taip toliau, bet fiksuoti tokius dalykus privalo“, – pateikia pavyzdį jis.
Taip pat M. Marcinkevičius pripažįsta, jog mokymų, kaip darbuotojams elgtis tam tikrose situacijose, niekada nebūna per daug. Kita vertus, jo manymu, personalas „turi ir dirbti, negali vien tik mokytis“.
Pabrėžia, kad be mokymų gydymo įstaigų darbuotojai turi griežtus reikalavimus, pavyzdžiui, minėtas fizinio suvaržymo priemones gali naudoti tik medicinos darbuotojai, praėję mokymus, kurie „laikas nuo laiko turi būti kartojami“.
Ar fizinio suvaržymo priemonės gydymo įstaigose reikalingos?
K. Levickaitė pateikė ir rekomendacijų, kurias anksčiau teikė vienai psichiatrijos ligoninei. Siūlė įstaigai sukurti planą, kaip būtų galima gerinti paslaugų gavėjų saugumo ir orumo patirtis, užkertant kelią įvairaus pobūdžio smurtui.
„Kitas dalykas, tai priverstinių priemonių naudojimas. Suvaržymo praktikos yra visada prieinamos, todėl tai menkai motyvuoja įstaigą diegti ir rimtai mokytis deeskalacijos technikų. Jeigu jos būtų mažiau prieinamos arba neprieinamos, tikėtina, kad būtų daugiau kreipiama dėmesio į personalo minkštųjų įgūdžių ugdymąi“, – svarstė ji.
M. Marcinkevičius šiai minčiai nepritaria, mat gydymo įstaigoms fizinio suvaržymo priemonės kai kuriais atvejais itin reikalingos.
„Pacientas yra fiksuojamas tik tais atvejais, kai jis yra jau labai blogos psichikos ar psichozės būsenos, nes pacientai būdami psichozės būsenos visokių dalykų prisigalvoja. Tai jeigu remtis pacientų žodžiais, sakau, mes galėtumėme įrodyti ir ateivių buvimą, nes pas juos daug kas apsilanko“, – teigia Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius.
Ligoninė patvirtina, kad vidinis tyrimas dėl incidento jau įvyko
Naujienų portalas tv3.lt darkart susisiekė su LSMU Kauno ligoninės komunikacija. Ji informavo, kad vidinis tyrimas jau atliktas ir imasi priemonių, kad tai nebepasikartotų.
„Sužinoję apie šį įvykį, skubiai reagavome tiek kreipdamiesi į policiją, tiek aiškindamiesi situaciją su skyriaus darbuotojais.
Ligoninė atliko vidinį tyrimą, peržiūrėjo vidinius procesus bei patvirtinto veiksmų planą pacientų saugumui didinti ir paslaugų kokybei tobulinti. Šiuo metu [pacientui – aut. past.] pradėta administracinio nusižengimo teisena, todėl suteikti daugiau detalių apie įvykį negalime.
Netoleruojame jokių smurto ar nepagarbaus elgesio apraiškų nei tarp pacientų, nei tarp darbuotojų ir siekiame tokiems įvykiams užkirsti kelią. Nuoširdžiai apgailestaujame dėl šio incidento“, – laiške rašė LSMU Kauno ligoninės vyriausioji rinkodaros specialistė Raminta Nagelytė.
Sisteminės skylės: „Turime blogus žmones, kurie elgiasi blogai ir su jais reikia susitvarkyti“
K. Levickaitė pažeria kritikos visoms atsakingoms institucijoms, mat jų neveiksnumas esą sukuria sąlygas gydymo įstaigose įvykti žmogaus teisių pažeidimams.
„Jeigu nenorime iš tikrųjų pasižiūrėti į veidrodį, tai turime, ką turime – blogus žmones, kurie elgiasi blogai ir su jais reikia susitvarkyti. O mes tai veiksime, kaip veikiame, praspręsime vieną kitą incidentą ir keliausime toliau“, – teigia K. Levickaitė.
Prieš ketverius metus Sveikatos apsaugos ministerija žengė svarbų žingsnį ir ėmėsi Pasaulio sveikatos organizacijos QualityRights metodikos, organizuodama žmogaus teisių vertinimą psichiatrijos stacionaruose, teigia „Psichikos sveikatos perspektyvos“ organizacijos direktorė.
„Vertinimai buvo atliekami, rezultatai teikiami įstaigoms, tačiau didelių pokyčių tai neatneša kol kas, nes trūksta tų rekomendacijų įgyvendinimo priežiūros. Neturint realiai veikiančio mechanizmo, kaip sisteminiai pokyčiai yra vykdomi ir prižiūrimi, rizikuojame diskredituoti patį įrankį. Reikia sisteminių sprendimų, įstaigų transformacijos ir adekvačios lyderystės. O šiemet šiai iniciatyvai finansavimo išvis nebeliko“, – pastebi ji.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių Įstaiga – nacionalinė žmogaus teisių institucija – užsivertusi tokiais ir kitokiais atvejais, neturi kaip įkvėpti ir kuo reaguoti, nes neužtenka akivaizdžiai resursų įgyvendinti priskirtas funkcijas.
„Vykdant nacionalinę kankinimų prevenciją laisvės apribojimo vietose pagal Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą fakultatyvų protokolą, jie turėtų preventyviai vertinti įvairias uždaro tipo įstaigas ir tai daryti pakartotinai kelių metų bėgyje.
Psichiatrijos stacionarai priskiriami prie šių įstaigų. Prie jų priskiriamos policijos areštinės, ilgalaikio ir laikino sulaikymo patalpos policijos komisariatuose, įkalinimo, užkrečiamųjų ligų gydymo, suaugusiųjų globos įstaigos, pabėgėlių priėmimo centrai ir kita. Tokių įstaigų yra Lietuvoje apie 450. Taigi resursai neprieinami de facto“, – atkreipia dėmesį K. Levickaitė.
„Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie SAM taip pat tokių atvejų nenagrinėja“, – tęsia ji.
Taip pat ją nuvylė žiniasklaida, kuri esą gilinasi į ne tuos dalykus, į kuriuos turėtų gilintis. Todėl esą nenori žmogaus teisių pažeidimų žiniasklaidai komentuoti.
„Deja, pastaruoju metu aiškinu žurnalistams apie sistemines bėdas, tai jiems nelabai įdomu. Įdomiau yra pasiaiškinti, kodėl kas nors negėrė vaistų ir blogai elgėsi, nes kaimynai/praeiviai/giminės skundėsi.
Ne taip įdomu rašyti apie sistemines problemas ir jų sprendimo būdus nuo vadybos iki personalo gebėjimų stiprinimo. Tikriausiai norisi pateikti skaitytojams pikantiškų istorijų. Ir kodėl tie žmonės vaistų negėrė – paskutiniais mėnesiais dažnas klausimas. Aš tada paklausiu, ar būtų įprasta pasidomėti, kokius vaistus aš geriu, kokių negeriu ir kodėl. Svarbu matyti plačiau, sistemiškai“, – socialiniame tinkle rašo specialistė.
Nagrinės klausimą Seimo Žmogaus teisių komitete
Žmogaus teisių komiteto narys Matas Maldeikis, reaguodamas į K. Levickaitės pasisakymą teigia, kad klausimas netrukus bus nagrinėjamas Seimo Žmogaus teisių komitete.
„Video įrašas šokiruoja.
Aiškėja, kad tai ne pirmas kartas, kai panašūs dalykai vyksta.
Todėl Seimo Žmogaus teisių komitete sutarėme, kad greitu metu šį klausimą nagrinėsime komitete. Norėsis aiškių atsakymų“, – socialiniame tinkle rašo jis.
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi ir į pastarąjį komitetą dėl detalesnės informacijos, tačiau atsakymo nesulaukė.
Gavę atsakymą, straipsnį papildysime.
2023 metais buvo 780 priverstinės hospitalizacijos atvejų, bet 2024 metais šis skaičius, tikėtina, bus didesnis dėl pasikeitusios skaičiavimo metodologijos, kaip prognozuoja SAM atstovė Marija Oleškevičienė.
Priverstinė hospitalizacija Lietuvoje sudaro apie 4 proc. visų hospitalizacijų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
