Apie tai kalbėjo psichologijos profesorė, socialinių mokslų daktarė Danutė Gailienė pranešime „Istorinės traumos ir postsovietinė transformacija Lietuvoje“.
Tautos išgyventus sunkumus rodo „socialinis termometras“
Profesorės teigimu, norint tyrinėti traumos procesus ir padarinius būtinos dvi sąlygos: pirma, traumavimas turi būti pasibaigęs, antra – turi būti pripažinta, kad jis įvyko. Lietuvoje abi šios sąlygos pasiektos 1990 m., kai buvo atkurta nepriklausomybė.
„Kai išsivadavome iš sovietų okupacijos, tada atsivėrė galimybės tyrinėti savo pačių praeitį“, – kalbėjo ji.
D. Gailienė išvardijo Lietuvos patirtas istorines traumas. Tai XX a. viena po kitos sekusios okupacijos (pirmoji – sovietų, tuomet – nacių ir antroji – sovietų), 10 metų trukęs ginkluotas partizanų pasipriešinimas, kai žuvo per 20 tūkst. jaunų vyrų.
„Iki Stalino mirties Lietuva neteko daugiau nei 30 proc. savo gyventojų. Jie nužudyti, patyrė politines represijas, ištremti, emigravę. Virš 1 milijono žmonių mažoje šalyje dingo. <...> Kaip tie istoriniai lūžiai paveikė visuomenės moralinę arba psichologinę sveikatą? Mes turime vadinamąjį socialinį termometrą, kuris parodo visuomenės moralinę temperatūrą“, – teigė profesorė.
Plito alkoholizmas, savižudybės, sutrypta vyro rolė
Istoriniai sunkumai Lietuvai atnešė liūdnų padarinių: šalis neteko trečdalio geriausių savo piliečių, sunaikinta asmeninė iniciatyva, privati nuosavybė, sugriauti visuomenės vertybiniai pagrindai. Pavyzdžiui, buvo uždrausta tikėti Dievu, burtis į bendruomenes ar politines partijas, minėjo psichologė.
„Sistema turėjo tikslą – sukurti tarybinį žmogų, naują pilietį su nauju mentalitetu. Tas buvo sistemingai daroma dešimtmečiais. Tik dabar pradedame susivokti, kad tai buvo sistemingas darbas su stipriu poveikiu. Tą poveikį dar tik tik pradedame reflektuoti“, – dėstė mintis D. Gailienė.
Pasak jos, šios traumų pasekmės visuomenėje buvo ryškiausios: alkoholio vartojimas, kaip streso įveika, ir savižudybių plitimas. Negana to, profesorė išskyrė ir vyro rolės šeimoje bei visuomenėje sumenkinimą.
„Lietuva buvo patriarchalinis, agrarinis kraštas su visa tradicine sankloda. Šeimos galva laikytas vyras, jis rūpinosi, buvo atsakingas už šeimos narius. Ir staiga iš vyro atimta viskas: iniciatyva, nuosavybė“, – minėjo ji. Ir pridūrė, kad šio praradimo pasekmės juntamos iki šiol.
Profesorė nurodė, kad visuomenėje įsišaknijusias bėdas atspindi savižudybių tendencijos.
„Ką rodo socialinis termometras? Jeigu savižudybių rodikliai aukšti, tai reiškia, kad visuomenėje – daug nevilties, psichosocialinio streso, psichologinio skausmo ir mažai resursų įveikti tiems sunkumams“, – paaiškino ji.
Tarpukario Lietuva niekuo neišsiskyrė Europoje pagal savižudybių rodiklį. Tačiau užklupus traumuojančioms istorinėms aplinkybėms, situacija pasikeitė.
Prasidėjus sovietų okupacijai, savižudybių kreivė nuosekliai augo ir tik nuo Perestroikos laikų (nuo 1985 m.) bei Nepriklausomybės judėjimo atsiradimo, per vienerius metus savižudybių skaičius krito 35 proc. Kurį laiką rodikliai buvo žemesni, bet staiga vėl šoko į viršų Lietuvai pasiekus nepriklausomybę, pasakojo D. Gailienė.
Jos teigimu, istorinės aplinkybės itin paveikė vyrų tikslinę grupę – jie dažniau kėlė prieš save ranką nei moterys.
„Vyrų rolės sunaikinimas buvo labai svarbus dalykas. Jeigu atskirai žiūrime į savižudybių rodiklius vyrų ir moterų, matome, kad visa ta problematika labiausiai liečia vyrus. Jie labiausiai reaguoja į psichosocialinius pokyčius, į istorinius lūžius“, – sakė ji.
Pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmavo dešimtmetį
Profesorė įvardijo, kad visuomenėje vykstantiems procesams įtakos turi ir teigiami istoriniai pokyčiai, pavyzdžiui Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Nepaisant palankių vertinimų, šis laikotarpis nebuvo lengvas.
„Įvyko teigiamas pokytis – atgavome nepriklausomybę ir savižudybių rodikliai pašoko į neregėtas aukštumas. 10 metų Lietuva buvo čempionė, pirmavo pasaulyje pagal savižudybių rodiklius“, – nurodė D. Gailienė.
Minėtu laikotarpiu visuomenę slėgė radikalios socialinės politinės ir ekonominės reformos, nedarbas, socialinio statuso praradimas, nusikaltimai, korupcija, minėjo D. Gailienė. Tuo metu Lietuvoje savižudybių rodikliai išaugo daugiau nei 80 proc., pagal statistiką 100 tūkst. gyventojų teko 47 mirtys. Galima palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, kuris siekia 10 savižudybių 100 tūkst. gyventojų.
Nuo 2005 m. savižudybių rodiklis pirmą kartą fiksuotas mažesnis nei 40 tūkst. mirčių ir kasmet mažėja. „Aiškiai matome sąsajas su istoriniu faktu, kad 2004 m. Lietuva įsijungė į Vakarų aljansus – Europos uniją ir NATO“, – teigė ji.
Nuo 2002 m. savižudybių rodiklis Lietuvoje sumažėjo nuo 47 proc. punktais, dabar siekia 24 proc. Tačiau pandemijos įtakos savižudybėms mokslininkai dar nėra ištyrę, kol kas nematyti, kad tai būtų paveikę rodiklius, atrodo, kad visuomenės psichologinė sveikta gerėja, sakė profesorė.
Įvardijo tris būdus, kaip įveikti tautos traumas
D. Gailienė sakė, kad visuomenėje pamažu ryškėja istorinių traumų įveikimo procesai. Profesorė išskyrė tris kryptis, pagal kurias vyksta tautos gijimas nuo istorinių traumų. Pirma, tai simboliniai veiksniai arba ritualai, antra, formalus teisingumo atkūrimas, trečia, visuomeninė praeities refleksija.
Ji nurodė, kad vienas svarbiausių ritualų, atnešusių rimtį, buvo galimybė iš Sibiro atsivežti ištremtų artimųjų palaikus ir perlaidoti Lietuvoje. Visa tai vyko jau ir Perestroikos metu.
„Viena įspūdinga linija – užbaigti gedulo procesą. <...> Puolė žmonės į Sibirą atsivežti artimųjų palaikų. Turime liudijimų, kur sakoma: „Pagaliau manęs niekas neberiša su tuo kraštu, nes mano [artimųjų] kapai – mano tėvynėje“, – davė pavyzdį profesorė.
Taip pat ji priminė, kad 1989 m. surengta Baltijos kelio akcija taip pat prisidėjo prie istorinių traumų gydymo proceso. „Šie simboliniai ritualiniai veiksmai buvo labai svarbūs, jie leido įvardinti, kūrė bendrumą, davė jėgos nesijausti vienišiems, veikti, nors pavojai dar nebuvo praėję“, – teigė ji.
D. Gailienę džiugino ir Lietuvoje neseniai pradėti minėti holokausto atminties maršai. Ji nurodė, kad nors Lietuvoje holokausto temą supa įtampos, refleksija gilėja ir „čia pajudėjo reikalai“.
Profesorė nurodė ir teisingumo atkūrimo svarbą visuomenei. Lietuva pirmoji iš posovietinių valstybių priėmė holokausto vietų žymėjimo įstatymus, be to, 1997 m. priimtas nukentėjusių nuo 1939–1940 m. okupacijų teisinio statuso įstatymas. Visa tai leido pripažinti, kad istorinės traumos įvyko.
Be to, šiuo metu daugėja kūrybos apie istorinės praeities aspektus, t. y. kultūrinių reprezentacijų, akademinių diskusijų, gausėja knygų, filmų, spektaklių, išvardijo D. Gailienė.
„Socialinis termometras ir kiti ženklai rodo, kad visuomenės psichologinė sveikata gerėja, kad einame traumų įveikos keliu. Bet aštrūs kritikai sako: Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, tebereikia psichoterapijos dėl sovietinės praeities, nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo ir ksenofobijos. Ir, žinoma, dėl tos vargšės amžinos, nuolat gynybinę poziciją užimančios aukos sindromo“, – apibendrino D. Gailienė.
