„Plane praktiškai neliko jokių buvusių programos elementų. Net kai kurių labai svarbių dalykų. Be to su viskuo vėluojama. Bijau, kad ta šventė ir baigsis tik organizavimu. Arba bus paimti kažkokių galimai artimų žmonių projektai ir paskubomis įvykdyti. Kas galėtų paneigti, kad to ir siekiama, delsiant priimti konkrečius planus? Juk laiko skaidriems viešiesiems pirkimams ir šventės organizavimui jau beveik nebėra“, – svarsto V. Juozapaitis.
Nemokšiškumas ar sabotažas?
Konservatorius sako, kad labiausiai jam gaila plane nelikusio gražaus visuomenininkų pasiūlymo. „Man labai gaila, kad neliko Vyčio paramos fondo lėšomis finansuoti žadėto projekto – Vyčio paminklo sukūrimo ir pastatymo sutvarkytoje Lukiškių aikštėje. Tas akibrokštas, kai pasakoma, kad Vytis yra agresijos simbolis ir jam ne vieta būti aikštėje, rodo arba nesupratimą mūsų valdžios žmonių, arba tyčinį sabotažą pasitinkant vieną iš svarbiausių mūsų tautos istorijai švenčių. Į mane jau ne kartą kreipėsi Vyčio paramos fondo atstovai. Tai fondas, kuris jungia ne šiaip kokius nors draugus ar verslo interesantus, bet pačius aukščiausius mūsų šalies autoritetus, politikos, meno, mokslo atstovus. Jie ragina viso pasaulio lietuvius aukoti jų idėjai ir savo lėšomis pastatyti monumentą, kuris būtų atminimo ženklas visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę. Kam prisireikė išmesti šio paminklo pastatymą iš programos ir prirašinėti ten beletristikos? Aš turiu du paaiškinimus. Arba žmonės, kurie rengia šią programą yra nekompetentingi ir nežino, ką daryti. Arba yra planas nedaryti nieko tam, kad mes atrodytume sau ir pasauliui kaip neįgali valstybė, kuri negali net suorganizuoti sau švenčių“, – piktinasi V. Juozapaitis.
Jo teigimu, visa šventės programa labiau primena mokinio beletristinį rašinėlį. „Viskas primena moksleivių savivaldos organizuojamą renginuką. Punktai išdėstyti pagal vėliavos spalvas. Beletristiniai suskirstymai į tokius jausminius momentus, kažkoks naratyvo nupasakojimas, biurokratizuotas dėstymas. Nieko konkretaus. Vadinasi, visą turinį paskui padarys programos įgyvendintojai. O įgyvendintoja paskirta mažai kam žinoma Biruta Zimnicka. Aš jos gyvenime nemačiau akyse, Kultūros komitetas nebuvo su ja supažindintas“, – stebisi parlamentaras.
Su viskuo vėluojama
Anot V. Juozapaičio, bus galima džiaugtis, jei šventė apskritai įvyks. Mat su jos organizavimu gerokai vėluojama. „Pavyzdžiui, yra punktas – organizuoti kino filmų apie Lietuvos šimtmetį sukūrimą ir pastatymą. Tai turbūt net vaikai supranta, kad filmo per metus negali organizuoti ir pastatyti. Jei mes norime sukurti epinį istorinį filmą, kas būtų labai didelis indėlis į mūsų kultūrą, tai ne prieš metus reikėjo pradėti kalbėti. Prieš dešimt. Ir lėšas tam rinkti. Absoliučiai viskas vėluojama, atsimušinėjama. Man tiesiog graudu žiūrėti į tokį Vyriausybės abejingumą. Ir dar kas neramina – visiškas nesiskaitymas su iniciatyviais žmonėmis, kurie beveik su ašaromis akyse klausia, ką jūs darot. Bet su jais niekas nekalba. Gal čia arogancijos yra, išsilavinimo spragų, nepatyrimo. Bet laikas turbūt išmokti klausytis tautos ir dirbti kartu. Kol nepalaidojome šventės“, – įspėja konservatorius.
Nulis originalumo V. Juozapaitį neramina ir tai, kad šimtmečio minėjimo šventė beveik nepasiūlys žmonėms originalių renginių. Tik jau egzistuojantys projektai bus pritempti prie šimtmečio temos. „Vienas iš punktų – organizuoti tradicinę Lietuvos himno giedojimo šventę. Na klausykit, pasityčiojimas. Tą tradiciją, kuri vyksta jau eilę metų, Vyriausybė įrašo į programą ir pristato kaip savo nupelną, kurį organizuos. Tai juk ir taip žmonės renkasi liepos 6 dieną ir gieda Tautinę giesmę. Panašus variantas – organizuoti „Dainų šventę“. Tiesiog sutampa, kad tradicinė šventė bus kitais metais, bet tai nėra Vyriausybės nuopelnas ir dalis valstybės šimtmečio paminėjimo. Fantazija labai ribota. Originalumo jokio nėra, tik paimti eilę metų vykstantys renginiai ir pritempti prie šimtmečio paminėjimo temos“, – sako parlamentaras.
