Bet kurios modernios valstybės pilietinė visuomenė yra įvairiatautė; skiriasi tik skirtingų tautybių atstovų joje proporcijos. Tokia įvairiatautė pilietinė visuomenė kitaip dar vadinama pilietine, arba politine tauta (nacija), taip skiriant šią sąvoką nuo tautos siaurąja žodžio prasme – etnoso. Tautiečiai (vieno etnoso atstovai) gali gyventi skirtingose pasaulio šalyse ir būti skirtingų valstybių piliečiai, tačiau paprastai juos jungia bendro (tikro arba menamo) istorinio likimo suvokimas.
Piliečius (nežiūrint to, kad jie yra skirtingų tautybių) jungia vienodos teisės ir pareigos, kitaip sakant – aiškiai fiksuotas teisinis ryšys su savo valstybe. Išvada – sava valstybė yra ne ta, kurios pavadinimas sutampa su tavo tautybe, o ta, kurios pilietis tu esi. Būna, žinoma, ir išimčių, kai pilietis nuoširdžiai linki pražūties savai valstybei, ir visai nebūtinai tokiais atvejais jis yra kitatautis. Bent jau mano gyliu įsitikinimu, bet kuris save gerbiantis, doras ir sąmoningas SSRS pilietis tiesiog privalėjo padaryti viską, kad ši „tėvynė“ kuo greičiau dingtų iš pasaulio žemėlapio. Bet vis dėl to tai tik konkreti išimtis iš bendros taisyklės, o Lietuvos Respublika net ir su visomis numanomomis išlygomis nėra nei kolonijinė imperija, nei fašistinė, komunistinė ar dar kokia nors fundamentalistinė nesąmonė.
Ar reikia kartoti šias vadovėlines tiesas? Kai kurių Lietuvos rusų nevyriausybinių organizacijų konferencijos „Kartų perimamumas: tradicijų puoselėjimas ir atsakymai į šiandienos iššūkius“ nuomone – reikia. Ši praėjusiomis išeiginėmis dienomis „Panoramos“ viešbutyje vykusi konferencija parodė, kad rusų tautybės Lietuvos piliečiai ir toliau sėkmingai „reintegruojami“ ne į mūsų, o į svetimos valstybės mentalinę erdvę. Daug ką pasako jau vien tik tai, kad Lietuvos oficialiąsias institucijas ir jos politikus renginyje atstovavo tik Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Stanislavas Vidtmannas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, o Rusiją – visas gražių ponų būrys: RF užsienio reikalų ministerijos Darbo su tėvynainiais departamento vadovo pavaduotojas Sergejus Butorovas, Maskvos vyriausybės atstovas Aleksejus Jakimenka ir, žinoma, ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė.
Svečiai iš Rusijos anaiptol nesijautė šiame renginyje pašaliniai ir dosniai dalinosi savo išmintimi, vertinimais ir tėviškais patarimais. Pavyzdžiui, S.Butorovas taip mokino susirinkusius: „Tegul už kiekvieną svarstomą klausimą būna paskirtas atsakingas asmuo, tuomet susirinkę po metų galėsime matyti aiškius savo veiklos rezultatus“. „Savo“ – tai kieno? Mūsų – Lietuvos piliečių ar jūsų, ponas Butorovai? Be to, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas baugino susirinkusius jų sulietuvinimo („asimiliacijos“) pavojais ir ragino kovoti (vengimas kovoti – tai blogis) už savo teises – šiam tikslui jis patarė įsteigti specialų Teisinės paramos Lietuvos rusams fondą.
Ambasadorius V.Čchikvadzė irgi baisėjosi, jog net 80 procentų Lietuvos rusų mano, kad jų Tėvynė esanti Lietuva. Jis siūlė jiems veikti kartu su Rusija neišvykstant iš Lietuvos (ką tai galėtų reikšti, a? – I.M.) ir ištarė dar vieną paslaptingą frazę: „Mes duosime (Lietuvos rusų – I.M.) jaunimui išmintingus patarimus, kad jis galėtų įgyvendinti mūsų nerealizuotas svajones“.
Išminties (ir lojalumo Lietuvai) perlais švaistėsi ne tik minėti užsieniečiai, bet ir kai kurie vietiniai rusų aktyvistai. „Kodėl užsienyje gyvenantys amerikiečiai sako „I‘m American“, o mes negalime sakyti, kad esame rusai?“ – klausė konferencijos dalyvių stačiatikių šventikas Vladimiras Seliavka, kuriam, sprendžiant iš šio posakio, kažkas Lietuvoje uždraudė minėti jo tautybę. Būtent taip, ponai Seliavka – amerikiečiai užsienyje neprisistato airiais, italais, žydais ar negrais – jie prisistato tiesiog amerikiečiais.
Aršumu šventikui nenusileido ir istorijos mokytojas Andrejus Fominas, jau anksčiau talpinęs savo tendencingus opusus antilietuviškame, antilatviškame, antiestiškame ir apskritai antivakarietiškame žurnale „Baltijskij mir“ („Baltijos pasaulis“), kurį Rusijos ambasados nevaržomai platina Baltijos valstybių mokyklose rusų dėstomąja kalba ir rusų nevyriausybinėse organizacijose. Nežiūrint to, kad jau beveik dvidešimt metų Lietuvoje išlieka sovietinis anachronizmas – valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos rusų kalba, A.Fominas teikėsi pareikšti, kad „tai ne rusų mokyklos; tai lietuvių mokyklos, kuriose dėstoma rusiškai“. Tai ką, gerbiamasai, gal dar uždrausti dėstyti jose lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją (kuri taip nervina poną mokytoją)?
Bet labiausiai šįkart ponui Andrejui parūpo, kad Lietuvos rusų vaikai pažintų „tikrą, neiškraipytą Rusijos istoriją“. Priminsiu, kad šių metų gegužės 19 dieną RF prezidentas D.Medvedevas pasirašė įsaką dėl komisijos, kuri turėtų „užkirsti kelią bandymams falsifikuoti istoriją, kurie kenkia Rusijos interesams“. Ačiū Dievui, D.Medvedevo dekretai Lietuvai dar nėra privalomi.
Konferenciją, kurioje dalyvavo 67 rusų nevyriausybinių organizacijų atstovai iš visos Lietuvos, organizavo asociacijos „Jaunimo iniciatyvinė grupė“ pirmininkas Jonas Laniauskas. Nekaltas organizacijos pavadinimas ir jos vadovo lietuviška pavardė jau ne kartą leido gauti finansavimą projektams, kurių pagrindinė paskirtis – stiprinti Lietuvoje „rusišką dvasią“. Įdomu ir tai, kad didžiausias finansavimas iš Rusijos jau penkti metai yra skiriamas projektui „Jaunimas prieš terorą“, kurį vykdo ta pati „Jaunimo iniciatyvinė grupė“ ir dar viena savotiška organizacija – „Lietuvos slavų jaunimo organizacija“. Nežinia, kuo galiausiai pasibaigs ši taip dosniai apmokama visuomeninė (?) „antiteroristinė veikla“.
„Balsas.lt“ jau rašė apie buvusio KGB majoro ir Rusijos naftos ir dujų pramonininkų sąjungos atstovo Lietuvoje Michailo Maškovo tapybos darbų parodą, neseniai surengtą Vilniaus miesto savivaldybėje. O štai Rusijos ambasada Vilniuje surengė kitą parodą – apie jos okupuotą Gruzijos dalį (taip vadinamą Pietų Osetiją), kuri iki šiol vyksta sostinės Lenkų namuose. Nežinau, ar tai sutapimas, tačiau J.Laniausko ir jo rėmėjų iš Rusijos „Jaunimo prieš terorą“ renginiai paprastai vyksta irgi ten pat – Lenkų namuose Naugarduko gatvėje.
Pirmasis Lenkijos maršalas turbūt jau vartosi savo karste Krokuvos Vavelyje...
