Pirmasis jos straipsnis skelbė, kad Lietuva yra laisva demokratinė Respublika. Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Taip pat įtvirtintos valstybinės vėliavos spalvos – geltona, žalia ir raudona (projektas buvo patvirtintas dar 1918 m. balandžio 19 d.). Nustatytas valstybinis ženklas – baltas Vytis raudoname fone. Lietuvių kalba tapo valstybine kalba. Nebuvo galima būti Lietuvos piliečiu ir kartu kitos valstybės piliečiu. Taip pat buvo įteisinta visų piliečių lygybė prieš įstatymus. Įvardinta, kad piliečiai negali būti diskriminuojami dėl savo kilmės, tikėjimo ir tautybės.
Svarstant Konstitucijos projektą, tarp įvairių politinių partijų iškilo nemažai prieštaravimų. Labai daug jų kilo dėl Bažnyčios vaidmens valstybės gyvenime. Socialdemokratai siekė atskirti Bažnyčią nuo valstybės, tuo tarpu krikščionių demokratų siekiai buvo priešingi. Kadangi pastarieji sudarė daugumą, jų pozicija ir atsispindėjo galutiniame Konstitucijos projekte. Jame Bažnyčiai teko labai daug privilegijų: tikybos pamokos tapo privalomos, Bažnyčia gavo monopolį registruojant gimimo, santuokos ir mirties aktus. Kitas, daug diskusijų sukėlęs, aspektas buvo Prezidento institucija. Socialistai liaudininkai ir socialdemokratai buvo prieš jos įsteigimą, tačiau ir šį kartą galutinį sprendimą lėmė krikščionių demokratų balsų dauguma.
Tokiu būdu nuspręsta, kad prezidentą Seimas renka absoliučia dauguma trejiems metams.
1922 m. Konstitucija dėl visų aplinkybių, kuriomis ji buvo priimta, nebuvo tobula, tačiau ji buvo didžiulis postūmis teisinės valstybės link. Negana to, 1992 m. Konstitucija turi daug panašumų su pirmąja. Abiejose svarbiausiais aspektais įvardyta: siekis gyventi laisvoje, nepriklausomoje, demokratiniais principais grįstoje valstybėje, teisinis ir socialinis teisingumas. Tačiau reikia pažymėti, kad tų laikų ir dabartinę Konstitucijas skiria vienas labai svarbus bruožas – 1992 m. Konstitucija buvo priimta tautos referendumu.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
