Lietuvos žurnalistų sąjunga atkreipia dėmesį, kad patvirtinus grupės Seimo narių užregistruotus Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus ir papildymus, žurnalistai galėtų būti persekiojami už žmonių įsitikinimų ir nuomonių skleidimą, o visuomenė imtų vengti viešai išsakyti savo mintis.
Seimo nariai Laima Mogenienė, Jonas Čekuolis, Rimantas Bašys, Vytautas Grubliauskas siūlo keisti net keletą Visuomenės informavimo straipsnių. Tačiau iki šiol tokia jų iniciatyva nebuvo plačiai aptarta nei su visuomene, nei su profesionalius žurnalistus vienijančiomis Lietuvos organizacijomis.
Todėl LŽS atkreipia dėmesį, kad skuboti siūlymai prieš pat rinkimus keisti ypatingai svarbią valstybės gyvenimo sritį, t.y. visuomenės informavimo reglamentavimą, gali turėti įtakos šalies demokratijos bei pliuralizmo lygiui. Be to, skuboti siūlymai gali iš esmės pakirsti ir esminius šalies Konstitucijos straipsnius, užtikrinančius žmonių teisę turėti savo įsitikinimus bei juos viešai skleisti.
Žurnalistų bendruomenei didžiausią nerimą kelia parlamentarų noras iš esmės naujai apibrėžti nuomonės sąvoką ir padidinti valstybės institucijų galias persekiojant žiniasklaidą už skleidžiamas kitų žmonių nuomones. Iki šiol įstatyme buvo pakankamai aiškiai nurodyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi. Todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Iki šiol toks apibrėžimas niekam nekėlė jokių esminių problemų, todėl realios būtinybės keisti įstatymą, LŽS nuomone, nebuvo.
Tačiau grupei Seimo narių vertinant netinkamai žiniasklaidoje reiškiamas nuomones kilo noras nepagrįstai varžyti visuomenės atstovų teisę į nuomonės reiškimo laisvę. Nors politikai iš naujo reglamentuodami sąvoką pripažįsta, kad nuomonė yra subjektyvi, tačiau jie siūlo prieštaringą pataisą, pagal kurią „nuomonė privalo remtis faktais, pagrįstais argumentais“. Tai reikštų, kad kiekvieną viešai reiškiamą nuomonę dar reikia ir pagrįsti įrodymais. Tačiau Lietuvos teismai bylose jau yra pasisakę, kad „pagrindinis kriterijus, skiriantis išreikštą nuomonę nuo paskleistos žinios, yra galimybė žiniai taikyti tiesos kriterijų“.
Be to, politikai į nuomonės apibrėžimą perkelia perteklinę nuostatą, kad nuomonė turi būti reiškiama nepažeidžiant tarptautiniuose ir piliečių teisių dokumentuose, ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimo nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant žinomų ir žinotinų faktų ir duomenų.
LŽS atkreipia dėmesį, kad šiandien yra pakankamai baudžiamųjų bei kitų teisinių instrumentų, kurie leistų bausti asmenis, skleidžiančius šmeižtą ar duomenis, pažeidžiančius asmenų garbę ir orumą.
Todėl LŽS ypač neramina politikų noras suteikti valdžios institucijoms galias reguliuoti ir kontroliuoti žiniasklaidos pranešimų turinį. Iki šiol Seimas iš esmės beveik nieko nedarė, kad imtų efektyviai veikti visuomenės informavimo priemonių savireguliacijos sistema ar efektyviau dirbtų teismai, kurių reformos stringa jau ne vienerius metus.
LŽS pažymi, kad savo neveiklumą Seimas gali imti dangstyti pasiūlymais atimti iš ne vienerius metus veikiančios Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisę prižiūrėti, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi Visuomenės informavimo įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą. Grupė parlamentarų siūlo ateityje šią funkciją perleisti valstybės pareigūnams. Seime siūloma ne tik suteikti teisę žurnalistų etikos inspektoriui nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo, bet ir pavesti inspektoriui prižiūrėti, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.
Iki šiol kiekvienas asmuo dėl savo pažeistų teisių galėjo kreiptis į teismą, kuris turi būti nepriklausomas nagrinėdamas skundus. Tačiau naujos pataisos numato ypatingai dideles galias inspektoriui, kuris yra tiesiogiai atskaitingas Seimui ir iš esmės gali būti priklausomas nuo politikų. Tai reiškia, kad Seimo nariai Lietuvoje pretenduoja tapti nauja žiniasklaidos turinio priežiūros institucija.
Todėl LŽS ragina Seimą susilaikyti nuo skubotų sprendimų, kurie rinkimų išvakarėse gali būti vertinami tik kaip valdžios noras kontroliuoti žmonių laisvą žodį ir mintį bei žurnalistus. Iki šiol Seime guli ir nebuvo priimti žymiai svarbesni įstatymų pakeitimai, kurie grąžintų žurnalistams, dirbantiems pagal honorarinę sistemą, socialines garantijas ar padidintų žiniasklaidos verslo skaidrumą bei socialinę atsakomybę.
LŽS nuomone, po rinkimų būtina sudaryti specialistų darbo grupę, kuri kompleksiškai įvertintų visas su visuomenės informavimu susijusias problemas ir pateiktų Seimui tinkamus pasiūlymus dėl įstatymų tobulinimų.
Dainius Radzevičius
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
