Programinis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tikslas buvo sukurti nepriklausomą, demokratišką, teisinę ir laisvą Lietuvos valstybę. Pamatinis ir svarbiausias šalies Konstitucijos principas skelbia, kad Lietuva yra demokratinė respublika, kurios suverenas yra Tauta.
Tačiau tikrovėje nuo šio principo ne tik vis labiau nukrypstama, bet jis vis atviriau ir įžūliau griaunamas. Visuomenėje susiformavusį ir jau beveik niekieno nekvestionuojamą įsitikinimą, kad Lietuva virto oligarchinių struktūrų valdoma šalimi, kurioje tėra fasadinė „valdoma demokratija“, patvirtina dažnėjančios ir vis akivaizdesnės šalies piliečių demokratinių teisių ir laisvių slopinimo apraiškos. Apie tai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas Prezidentą ir visuomenę perspėjo dar 2005 m. gegužės mėnesį. Joks sąmoningas ir atsakingas savo šalies pilietis nebegali, o ir neturi teisės, toliau ignoruoti arba pasyviai stebėti atvirai vykdomą ir vis didesnį mastą įgyjantį demokratijos ir laisvės pagrindų griovimą.
Paskutiniu lašu, perpildžiusiu mūsų kantrybės taurę, ir tiesiogine paskata kreiptis į Jus šiuo atviru pareiškimu tapo Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnų mėginimas sutrukdyti piliečių grupei „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ organizuoti taikų protesto mitingą prieš dabartinės valdžios ketinamą įgyvendinti Lietuvos aukštojo mokslo reformą.
Išsamiai susipažinę su pagrindinėmis šios reformos nuostatomis esame tvirtai įsitikinę, kad norėjusių protestuoti piliečių grupės siekiai bei reikalavimai yra visiškai teisėti ir pagrįsti. Negana to, šie žmonės elgiasi pilietiškai, nes tvirtai ir nuosekliai gina ne vien jaunimo ir studentijos, bet ir visos tautos ir valstybės interesus, kurie daugeliui kitų visuomenės grupių ir valdžios atstovų apskritai nerūpi.
Kovojęs už nepriklausomybę Sąjūdis savo veiklą grindė dviem kertiniais principais. Jis reikalavo, kad priimant visai tautai ir valstybei svarbius bei lemtingus politinius sprendimus visada būtų sakoma tiesa, o patys sprendimai būtų naudingi visai visuomenei ir atitiktų jos interesus bei lūkesčius.
Vykdant aukštojo mokslo reformą šie principai yra šiurkščiai paminti. Reformą mėginama įgyvendinti pasitelkus nuolatinį ir naujausioje Lietuvos istorijoje įžūlumu nelengvai pranokstamą melą. Jo skleidėjų ir visuomenės klaidintojų priešakyje yra pats Švietimo ir mokslo ministras, ignoruojantis visus viešai teikiamus pasiūlymus dėl reformos ir vengiantis bendros diskusijos. Šalies piliečiai sąmoningai apgaudinėjami juos įtikinėjant, kad ši reforma vykdoma atsižvelgiant į pažangiausią tarptautinę panašių reformų patirtį, o įgyvendintas aukštojo mokslo finansavimo ir valdymo modelis prilygs geriausiems kitų šalių pavyzdžiams. Remdamiesi patikimomis ekspertinėmis žiniomis tvirtai teigiame, kad Lietuvoje mėginama įdiegti ne išsivysčiusiose ir civilizuotose valstybėse taikomą, bet atsilikusiose pokomunistinėse ir „Trečiojo pasaulio“ šalyse įtvirtintą socialiai neteisingą ir mokslo bei studijų pažangą stabdantį aukštojo mokslo organizavimo ir tvarkymo modelį. Reformos iniciatoriai ir vykdytojai išsisukinėja ir atsakinėdami į daugybei šalies piliečių rūpimą bei juos dominantį klausimą – kodėl vienas iš svarbiausių reformos tikslų yra įtvirtinti besimokantiems aukštosiose mokyklose asmenims brangiausiai kainuosiantį, taigi ir nenaudingiausią, studijų finansavimo modelį užuot pasirinkus alternatyvias – studijuojantiems piliečiams kur kas pigesnes ir daugelyje šalių sėkmingai įdiegtas bei visiškai pasiteisinusias studijų finansavimo schemas.
Valstybės gyvenime būna lemtingų momentų, kai geranoriškos pastangos korektiškiau ir subtiliau išsakyti nemalonią tiesą pasitelkiant aptakesnes frazes tampa nepateisinamos, o iš dalies ir galimai nusikalstamos. Viešai pasisakydamas apie numatomos įgyvendinti reformos tikslus, Lietuvos Švietimo ir mokslo ministras išdėstė požiūrį, kad patys studentai, tiksliau – vos mokyklos suolą palikę abiturientai, turi nuspręsti, kurioms studijų programoms bus lemta išlikti ir gyvuoti, o kiek valstybei reikia aukštųjų mokyklų turinti nuspręsti rinka. Šitokių žodžių neišdrįstų ištarti jokios civilizuotos ir save gerbiančios valstybės švietimo ministras. Apie savo ateitį mąstančios šalies politikai ir valdžia nepalieka aukštojo mokslo plėtros ir valstybės intelektinio potencialo ugdymo savieigai ir kaprizingam bei nenuspėjamam aklų „rinkos jėgų“ žaismui. Ministro pasisakymai iš esmės primena niūrius pokario metus, kada visas tautos gyvenimo sritis tvarkė mažaraščiai, keliomis primityviomis ideologinėmis dogmomis aklai besivadovavę žmonės, nematę būtinybės ir poreikio remtis reikalą išmanančių žmonių sukaupta patirtimi bei žiniomis ir visiškai ignoravę pačios visuomenės interesus bei nuomonę. Dabartiniais metodais vykdoma aukštojo mokslo „pertvarka“ liudija, kad ši slogi praktika sugrįžo ir į atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimą. Pasikeitė tik išpažįstamos ideologinės dogmos pavadinimas ir turinys, tačiau esmė – arogantiškas valdžios nesiskaitymas su piliečiais – liko ta pati.
Čia glūdi gelminės ir tikrosios visuomenės priešinimosi valdžios sumanytai ir mėginamai primesti aukštojo mokslo reformai priežastys. Tačiau, užuot užmezgę atvirą ir dalykišką dialogą su visuomene ir rimtai atsižvelgę į pagrįstą kritiką ir alternatyvius siūlymus, valdžios atstovai toliau eina negarbingu ir pavojingu kitokios nuomonės gniaužimo keliu. Per dvidešimt Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metų spėjo susiformuoti ir nesunkiai atpažįstami demokratijos valstybėje ribojimo ir jos imitavimo būdai bei mechanizmai. Jie yra grindžiami bendra ir visuotinai taikoma nuostata šalinti iš viešojo gyvenimo kitaip manančius ir nesitaikstančius su neteisingais arba klaidingais valdžios sprendimais asmenis arba jų sambūrius. Yra remiamos tik tos piliečių iniciatyvos ir palankias sąlygas veikti turi tik tos jų grupės, kurių nuomonė ir veikla yra naudingos ir patogios valdžiai. Tuo pat metu iš viešųjų diskusijų erdvės ir valstybės institucijų jau daugelį metų yra nuosekliai ir metodiškai stumiami dalykiški, kvalifikuoti bei sąžiningi ir principingi - ne vien asmenine nauda, o bendraisiais tautos ir valstybės reikalais besirūpinantys žmonės. Svarbus šios nuostatos elementas yra išplėtota ir plačiai taikoma laisvai ir pilietiškai mąstančių, todėl „nepatogių“, žmonių moralinio ir psichologinio spaudimo ar net šantažo praktika, kai bet koks nepasitenkinimas esama padėtimi ir valdžios kritika automatiškai mėginami vertinti ir pateikti visuomenei kaip primityvaus ir atgrasaus „asocialumo“ ir „ekstremizmo“ apraiška.
Valdžios ir jai patarnaujančių asmenų bei nevyriausybinių darinių elgesys svarstant aukštojo mokslo reformos klausimą visiškai atitinka šiuos demokratijos varžymo ir slopinimo požymius ir gerai atskleidžia tokios „valdomos demokratijos“ sąlygomis šalyje susidariusią moralinę ir politinę atmosferą. Valdžios kabinetuose įtakingos Lietuvos rektorių konferencijos nariai puikiai suvokia, kad rinkos „nematoma ranka“ grindžiama aukštojo mokslo reforma gali sužlugdyti ne vieną universitetą ir išvaryti iš šalies daug gabaus jaunimo. Tačiau, išskyrus pavienius asmenis, jiems daugiausia rūpi tik universitetų turto priklausomybės ir valdymo teisių reikalai. Negali nestebinti ir oficialiųjų studentijos organizacijų vadovų dviprasmiška ir vis dar neaiški pozicija reformos klausimu, o ypač menkai slepiamas nenoras ryžtingai pasisakyti už alternatyviai siūlomus studentams akivaizdžiai palankesnius ir naudingesnius reformos principus, galinčius, be kitų dalykų, laiduoti ir galimybes pigiau mokėti už mokslą aukštojoje mokykloje. Rengiant aukštojo mokslo reformos koncepciją, o vėliau ir Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektą, alternatyvius siūlymus teikusiems akademinės bendruomenės atstovams ir ekspertams geriausiu atveju buvo paliktas tik pasyvių stebėtojų ir statistų vaidmuo. Jų nuomonės principiniais ir svarbiausiais klausimais reformos vykdytojų nė kiek nedomino ir buvo visiškai ignoruojamos. Ši „nepatogių“ nuomonių nutylėjimo ir gniaužimo tendencija tapo tokia stipri, kad pradeda kliudyti sėkmingam net aukščiausių šalies valdžios institucijų darbui.
Turime pagrindo teigti, kad Lietuvos Prezidentui pateikta vienašališka ir tendencinga informacija apie aukštojo mokslo reformą ir šalies vadovas nėra deramai supažindintas su didžiulėmis Seime svarstomo Mokslo ir studijų įstatymo spragomis bei trūkumais, taip pat – ir alternatyviais siūlymais, kurie, net jeigu nebūtų priimti, leistų kur kas giliau ir objektyviau įvertinti būsimą pertvarkų kryptį ir pobūdį bei tikėtinus jų padarinius.
Vilniaus savivaldybės sprendimas neleisti organizuoti adekvačiai problemos svarbą ir visuomenės susidomėjimo ja mastą atskleidžiančio protesto mitingo parodė, kad pradedamos net fiziškai riboti piliečių galimybės pareikšti savo požiūrį ir nuostatas svarbiais valstybės gyvenimo klausimais.
Reikia pripažinti, kad griaunant demokratijos Lietuvoje pagrindus ir siekiant diskredituoti pačią teisėto pilietinio pasipriešinimo šalyje įsikerojusiai valdžios savivalei bei kitoms blogybėms idėją mėginama pasinaudoti ir neatsakingais bei destruktyviais pačių piliečių veiksmais ir poelgiais. Ypač tinkamu pretekstu drausti pilietinio protesto akcijas tapo š. m. sausio 16 d. prie Lietuvos Respublikos Seimo įvykusios riaušės. Tokius veiksmus vienareikšmiškai ir kategoriškai smerkiame. Tačiau negalime nepastebėti, kad draudimai protestuoti dangstantis galimų riaušių pavojumi ir būtinumu garantuoti viešąją tvarką ir piliečių saugumą mūsų valstybėje vis kartojasi ir gali įgyti nuolatinį ir sisteminį pobūdį. Tokie draudimai vis labiau primena kai kuriose nedemokratinėse kaimyninėse šalyse plačiai taikomą pilietinių teisių ir laisvių varžymo ir naikinimo praktiką, kai nenaudojant masinių šiurkščių represijų, rafinuotomis „specialiomis priemonėmis“ trukdoma žmonėms reikšti savo valią.
Turėdami rimtą pagrindą manyti, kad Lietuva taip pat eina šiuo Tautai nepriimtinu ir valstybei pavojingu keliu, kreipiamės į Jus, Gerb. Prezidente ir Seimo nariai, ir prašome atkreipti ypatingą dėmesį į šiame kreipimesi išdėstytas dvi itin valstybei svarbias problemas.
Jokiu būdu neneigdami prielaidos ir tikimybės, kad organizuojant š.m. sausio 16 d. riaušes tam tikrą vaidmenį suvaidino ir valstybei priešiški užsienio veiksniai, mes turime pagrindo manyti, kad šios riaušės buvo ne mažiau naudingos ir tam tikroms oligarchinę tvarką norinčioms išsaugoti Lietuvos vidaus jėgoms, suinteresuotoms silpninti demokratiją mūsų šalyje ir siekiančioms išvengti bet kokios pilietinės jų veiksmų kontrolės. Todėl prašytume Jūsų pareikalauti, kad šalies teisėsaugos institucijos kuo greičiau išsiaiškintų tikruosius šių riaušių įkvepėjus bei organizatorius, kurie turi būti viešai įvardyti ir įstatymų nustatyta tvarka atsakyti už savo galimai nusikalstamas veikas. Taip pat būtina imtis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių siekiant pažaboti pareigūnų savivalę ir užkirsti kelią visiems mėginimas dirbtinai trukdyti šalies piliečiams nevaržomai naudotis savo konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis. Mąstant apie ilgalaikes šalies politinės raidos perspektyvas yra akivaizdu, kad vienintelis būdas sustabdyti sparčiai vykstantį Lietuvos demokratijos pagrindų griovimą ir jos irimo procesą yra įgyvendinti plačias politines, pirmiausia rinkimų sistemos, reformas, kurios pakirstų dabartinį oligarchinių klanų valdžios monopolį ir leistų dabar iš politinio gyvenimo išstumtiems piliečiams į jį sugrįžti ir tapti tikrais savo valstybės šeimininkais.
Taip pat kreipiamės į Jus, prašydami atidžiau stebėti aukštojo mokslo reformos eigą ir išnaudoti visus Jūsų, kaip valstybės vadovo ir įstatymų leidžiamosios valdžios, turimus poveikio svertus, kad iš esmės būtų pakeista reformos kryptis ir įvyksianti aukštojo mokslo sektoriaus pertvarka patenkintų ne daugumai šalies piliečių deramai nepaaiškintus ir todėl nesuvokiamus tik pačių dabartinių jos vykdytojų lūkesčius, bet atitiktų jaunimo, visuomenės, taip pat ilgalaikius tautos ir valstybės interesus. Norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad mėgindami visuomenei pagrįsti ir pateisinti savo siekius ir išvengti rimtų dalykinių diskusijų „reformos“ sumanytojai ir vykdytojai nuolatos apeliuoja į kai kuriuos politinius ir teisinius dokumentus, pirmiausia – į keleto (pabrėžtina – ne visų) šalies politinių partijų pasirašytą susitarimą dėl aukštojo mokslo sektoriaus pertvarkos. Šis susitarimas yra traktuojamas kaip „politinė valia“, kurią esą privalu žūtbūt įgyvendinti. Seime svarstomo Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projekto milžiniški trūkumai ir vidiniai prieštaravimai akivaizdžiai demonstruoja, kaip paviršutiniškai ir skubotai buvo parengtas minėtas susitarimas ir koks iš tiesų menkas buvo jo dalykinis pagrindas. Be to, partijų susitarimas buvo grindžiamas nepamatuotais ir pernelyg optimistiniais lūkesčiais dėl šalies ūkio ir finansų padėties ir plėtros. Jis buvo pasirašytas tada, kai BVP augimas buvo vienas didžiausių Europoje, Lietuvos piliečiai neabejojo bankų patikimumu, ir buvo naiviai tikimasi bei tikima, jog tokia padėtis išliks visada ar net gerės. Todėl nors partijų susitarimas buvo iš pat pradžių ydingas iš esmės, bent jau įmanoma suvokti aplinkybes, paskatinusias taip skubotai ir lengvabūdiškai jį pasirašyti.
Tačiau nesuvokiama, kodėl prasidėjus ūkio ir finansų krizei valdžios atstovai suskato keisti mokesčių politiką ir vykdyti kitokias permainas, tačiau įgyvendindami aukštojo mokslo reformą atkakliai mėgina toliau vadovautis ne tik neteisingomis, bet ir pasenusiomis, akivaizdžiai pasikeitusiomis sąlygomis netinkamomis ir ypač žalingomis partijų susitarimo nuostatomis. Visuomenei net nemėginama paaiškinti, kodėl sunkmečiu jaunimą siekiama „pririšti“ prie bankų, kuriuos kitose šalyse jau reikia gelbėti. Sunku patikėti, bet Lietuvoje tokiais gelbėtojais bandoma padaryti aukštojo mokslo norinčius siekti abiturientus. Didesnį cinizmą sunku įsivaizduoti.
Lietuvos nepriklausoma valstybė buvo atkurta ne tam, kad vietoje žmonių trėmimų ir perkėlimų pasitelkus globalistinės „laisvosios rinkos“ jėgas jos piliečiai būtų varomi iš savo Tėvynės, o tauta būtų verčiama išsivaikščioti po pasaulį ir galiausiai ištirptų globalizacijos verpetuose. Būtinas atvirumas pasauliui ir gebėjimas kūrybiškai pasinaudoti globalizacijos atveriamomis galimybėmis lengvai gali virsti tautos savigriova, jeigu jie tėra tuščios, beje, patraukliai kartais išoriškai skambančios ideologinės klišės, kuriomis dangstomi pilietinio, tautinio ir valstybinio sąmoningumo bei atsakomybės neturinčių asmenų ar jų grupių siauri ir savanaudiški interesai bei tikslai. Kadangi sumanytoji aukštojo mokslo pertvarka kaip tik ir yra tokio neatsakingo požiūrio į tautos ir valstybės ateitį neabejotinas atvejis ir pavyzdys, su ja nebus taikstomasi. Įgyvendinti tokios „reformos“ nebus leista.
Beatodairiškai ir paskubomis mėginantys pertvarkyti aukštojo mokslo sritį pagal savo ideologines nuostatas „laisvosios rinkos“ apologetai savo veiksmais iš tikrųjų siaurina ir žlugdo abiturientų galimybes bei norą studijuoti savo šalyje. Šitaip stumdami iš šalies jos ateitį - Lietuvos jaunimą, jie atskleidžia savo troškimą, kad kuo daugiau jaunų žmonių studijuotų užsienio šalyse, iš kurių, kaip rodo patirtis, labai dažnai negrįžtama. Ne vienoje iš tų šalių aukštasis mokslas yra arba nemokamas, arba jį galima įgyti už gana nedidelį ar net simbolinį mokestį. Todėl galima pagrįstai įtarti, jog šitokia griaunančia ir visuomenės bei tautos interesų nepaisančia „reforma“ siekiama ir politinių tikslų: jaunimui išvažiavus studijuoti svetur ir didelei daliai jo negrįžus į Tėvynę, Lietuvoje liktų dar daugiau tamsios „liaudies“, kurią valdyti būtų kur kas lengviau.
Todėl aukštojo mokslo reformos klausimas tapo dar platesnio ir svarbesnio – demokratijos likimo ir jos ateities Lietuvoje - klausimo dalimi. Neketiname likti nuošalyje kai iškyla tokio masto ir svarbos valstybės gyvenimo klausimai. Gerb. Prezidente ir Seimo nariai, tikimės, jog Jūs atkreipsite dėmesį į šiame pareiškime iškeltas problemas ir padarysite viską, kad jos būtų sprendžiamos Lietuvą naujam gyvenimui prikėlusio ir didžiules Tautos viltis pažadinusio Sąjūdžio idealų ir tikslų dvasia.
Pagarbiai ,
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo vardu
Pirmininkas Zigmas Vaišvila
