Legendinis nusikaltėlis Vidas Antonovas perspėja, kad rizikinga persekioti nusikaltėlio pasaulio autoritetus.
Lietuvos „mafijos tėvu“ vadinamas Vidas Antonovas (70 m.) už grotų yra praleidęs apie 20 metų. Nuo 1973 metų jis sėdėjo tiek sovietmečiu, tiek atėjus kapitalizmui – ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir Rusijoje, Sibiro lageriuose, todėl gali palyginti, kas pasikeitę nuo sovietinės Lietuvos laikų. Jo manymu, ardoma nusistovėjusi nusikaltėlių pasaulio tvarka, senųjų nusikaltėlių vis mažiau tramdomi jaunieji nusikaltėliai pradeda savivalę‚ „bezpridielą“.
Turi paklusti sistemai ir tvarkai
„Apie nusikaltėlių gyvenimą tik iš kalbų žinantys žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad nusikaltėlis laisvėje daro ką nori – kur tik nori vagia, žagina, žudo. Žinoma, neabejojama, kad ir už grotų nuteistieji gyvena kaip žvėrys – kamerose tarpsta betvarkė, konfliktai sprendžiami kumščiais, – kalbėjo V. Antonovas.
O iš tiesų, anot jo – nieko panašaus, girdi, nusikaltėlių pasaulyje tvarkos daugiau nei policijoje.
„Žinoma, niekas tau nereguliuos gyvenimo, jei nusikaltimus darysi vienas, – paaiškino V. Antonovas. – Tačiau vienišas tu – silpnas, vienam – sunku. Na o prisijungęs prie grupuotės iškart privalai paklusti griežtai jos tvarkai.“
Kokia ji? Pasak V. Antonovo, kaip ir valstybėje, nusikalstamam pasauliui irgi vadovauja savi autoritetai. Paprastai tai solidaus amžiaus nusikaltėliai, kurie patys nusikaltimų dažniausiai nebedaro, bet sprendžia nusikalstamo pasaulio grupuočių ginčus, nesutarimus. Gaujų lyderiai paprastai įsiklauso į tai, kas jiems autoritetų sakoma arba... ilgai negyvena.
Atsakai už kiekvieną žodį
Kolonijų, lagerių, kalėjimų kamerose – dar griežtesnė tvarka. Čia taip pat neoficialiai valdo įkalinimo vietos autoritetas, o kamerose – pastarųjų lyderiai.
„Pamenu, kai mane po teismo atvežė į pirmąjį lagerį Estijoje, kameros vyresnieji mane pasikvietė, išaiškino, kokie galioja nerašyti įstatymai, kas gresia juos sulaužius, – toliau pasakojo V. Antonovas. – Sužinojau, kad iš naujoko negalima tyčiotis, jo žeminti. Išvis kameroje negalima nieko įžeidinėti ir apkalbėti, nes teks atsakyti. „Pagrįsk savo žodžius, arba už juos atsakyk“ – toks griežtas nerašytas įstatymas.“
Nesivaldančiųjų, kitus įžeidinėjančiųjų, nelaikančiųjų savo žodžio, prasilošusiųjų, nevalyvųjų laukdavo bausmė. Jai būtinai turėdavo pritarti kameros valdžia, kiti kaliniai. Kokia ji? Nepritapėlis galėdavo būti tik sumuštas, o galėdavo būti pažemintas į atstumtųjų, „gaidžių“ kastą, iš kurios kelio atgal pas „normaliuosius“ nebėra.
„Tačiau dabar ši per daug metų nusistovėjusi tvarka krinka, – perspėjo „mafijos tėvas“. – Vis mažiau įtakos turi senieji nerašytieji įstatymai, vis dažniau valdo pinigai.“
Nevaldomi nusikaltėliai įsisiautėja
Nuteistas paskutinįjį, trečiąjį kartą jau nepriklausomybės metais, V. Antonovas kolonijoje tapo įdomaus konflikto liudytoju. Atstumtųjų kastos kalinys kažko mirtinai supyko ant kito kalinio ir patykojęs pastarąjį apipylė savo šlapimu iš stiklainio. Po tokio pažeminimo apipiltasis automatiškai irgi tapo „gaidžiu“. Tačiau ne tai pribloškė „mafijos tėvą“:
„Ankstesniais laikais bausti kitą nuteistąjį, ypač jį pažeminant į atstumtuosius, buvo įmanoma tik pritarus nuteistųjų autoritetams. Jei anksčiau kas nors būtų pabandęs savavališkai pažeminti kitą apipildamas šlapimu ar išmatomis, toks elgesys būtų buvęs paskelbtas netoleruotina savivale, už kurią tokiam savivaliautojui kiti kaliniai būtų paskelbę mirties nuosprendį – paprasčiausiai užmušę. Nes jei nebus valdžios ir tvarkos, prasidės „bezpridielas“.
Rusišku žodžiu „bezpridielas“ nusikaltėliai vadina nepaklūstantį jokiems nerašytiems įstatymams, į net šiokios tokios jų moralės rėmus netelpantį elgesį.
Pasak V. Antonovo, anksčiau nusikaltėliai kiek įmanydami „bezpridielo“ vengė, nes už jį bausdavo ne tik teismas, bet ir nusikalstamo pasaulio autoritetai. Tiek laisvėje, tiek už grotų.
Ar siautėjimo daugės?
Tiesa, visais laikais kvailu, nenuspėjamu elgesiu garsėjo ir garsėja nepilnamečiai nusikaltėliai. Tokie, žiūrėk, staiga atsisako valgyti dešrą, nes kažkas nusprendė, jog ji primena... varpą. Arba kolonijoje atsisako pasimatymo su motina, nes ši atvyko apsirengusi raudonai – o raudona spalva, anot jaunųjų kvailių, esanti „gaidžių“ spalva. Suaugę nusikaltėliai tokio kvailo elgesio paprastai atsisako.
„Tačiau atsisako su sąlyga, kad nusikalstamas pasaulis nelieka be savo valdžios, be autoritetų, – pabrėžė V. Antonovas. – Nesiimu spręsti, kiek teisinga, kad H. Daktaras, kiti vyresnės kartos nusikaltėliai persekiojami, tampomi, bet jei visa šita hierarchijos grandis bus policijos izoliuota, nebevaldomi jaunieji nusikaltėliai praras saiką, peržengia ribas. Žodžiu, pradės – ir jau pradeda –„bezpridielą“.
Ką pranašauja Lietuvos „mafijos tėvas“?
„Žinoma, nusikaltimų daugėja dėl krizės, bedarbystės. Bet dėl šių priežasčių daugiausiai auga vagysčių skaičius. Jei neliks nusikalstamo pasaulio autoritetų, kurie atveda į protą ir aptramdo jaunus ryžtingai nusiteikusius vyrukus, štai tuomet ir lauk „bezpridielo“. Prasidės beprasmiškas žiaurumas, atskirų nusikaltėlių ir gaujų tarpusavio konfliktai gatvėse bus sprendžiami susišaudymais, sprogdinimais – dėl to gali nukentėti pašaliniai žmonės. Tiesą sakant, kažkas panašaus jau prasidėję“, – apibendrino V. Antonovas.
Sigitas Stasaitis