Karas Ukrainoje gali įsižiebti bet kuriuo momentu, bet tą momentą lems ne tik politinis sprendimas, bet ir oro sąlygos, karinių pajėgų pasiruošimas, kitos pusės karinis stiprumas ir net reljefas, kuriuo važiuos karinė technika. Kariuomenės vadas tikina, kad tik nenusimanantys karyboje galvoja, jog kariauti galima visur ir visada.
Ar yra NATO šalių vienybė dėl veiksmų Ukrainoje? Kokie pokalbiai, derinimai vyksta?
Kalbant apie NATO, galiu pasakyti, kad džiugina procesai, kuriuos paskutiniu metu matome vykstančius NATO. Pasireiškia konsoliduota ir vieninga nuomonė tiek vertinant grėsmes, tiek situaciją mūsų regione.
O jei kalbėsime apie situacijos vertinimą Ukrainoje, tai vertinimas yra vieningas. Nesvarbu šiaurės ar pietų tai būtų NATO valstybė, karinės vadovybės dalyje mes suprantame ir vertiname situaciją vienodai. Sutariama, kad situacija yra ypatingai grėsminga.
Grėsmės vertinimas yra pagrįstas konkrečiais skaičiavimais ir kariniais vertinimais, tai nėra jausmai. Yra daug matematikos, daug metodikomis pagrįstų išvadų.
Dėl to piešiasi tam tikri saugumo vektoriai, supratimas, kaip mes galime reaguoti, atgrasyti. Džiugu, kad visų šalių narių sutarimas yra vieningas, sakau tai iš karinės vadovybės perspektyvos.
Visai neseniai vykęs NATO karinio komiteto susitikimas mane įtikino, kad jei Ukrainoje būtų paleistas nors vienas šūvis, vyks kažkas, kas atrodo labai tikėtina, tai NATO suveiks, kaip šveicariškas laikrodis.
Ukraina nėra NATO narė. Kaip NATO reaguos į besikeičiančią saugumo situaciją ten?
Mūsų veiksmai yra pagrįsti grėsmių vertinimu. Čia reikia atskirti du dalykus: tai, kas vyksta Ukrainoje ir aplink, kaip mūsų partnerę, valstybę esančią Europoje. Kita dalis yra NATO. Pirmaeilis dalykas čia yra NATO valstybių narių saugumas.
Užtikrinti kolektyvinę gynybą, atgrasymą, pasiruošimą gynybai. Tai pirmas darbas, antras – teikti politinę, metodinę ir kitokią pagalbą Ukrainai. Tai nereiškia, kad kariausime kartu su Ukraina, bet atgrasyti ir padėti pasiruošti reikia.
Tai pripažįsta NATO ir atskiros NATO šalys. Mes tikrai teikiame pagalbą, tiek konsultuojant karines pajėgas, tiek padedant priartėti prie Vakarų karinių standartų, procedūrų, tradicijų. Mes Ukrainoje ten turime grupę karininkų, kurie teikia metodinę pagalbą, karinius patarimus, bet tai nereiškia, kad jie ten kariaus.
Jau yra įsijungę tam tikri NATO mechanizmai. Situacijai yra tokia, kokia yra šiuo metu: Rusija tam tikrose vietose telkia savo pajėgumus, tai – įvairūs kariniai pajėgumai. Yra truputis demonstravimo, truputis nuslėpimo. Tai – žinoma ir mes darome atitinkamas išvadas, NATO reakcija dabar yra adekvati tai situacijai, kuri yra prie Ukrainos sienų.
Yra planai, kaip mes reaguosime, jei neduok dieve kariniai veiksmai persimestų čia. Jei mums iškiltų tiesioginė karinė grėsmė, galėtume reaguoti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir su tinkamais pajėgumais. Dėmesys yra nukreiptas pagal karinį planavimą ten, kur grėsmė kyla didžiausia, kur yra pagrindinis veiksnys. Tos pajėgos turi būti adekvačios įvykiams ir grėsmei.
Yra NATO greitojo reagavimo pajėgos ir jos veikia ten, kur reikia, vadavietės yra ten, kur reikia. Yra aiškiai numatyti planai, ką daryti, jei grėsmė mestųsi iš pietų į šiaurę. Suveiktų kita plano fazė.
Mes dabar reaguojame taip, kaip sąlygoja situacija. Niekas nenori sudaryti sąlygų Rusijai ir Baltarusijai sakyti, kad eskaluojame situaciją.
Rusijos ar Baltarusijos aukštų pareigūnų pasisakymai esą vienas NATO lėktuvas jiems yra grėsmė, nėra tiesa. Tai tiesiog politiniai pareiškimai, kurie turi aiškų tikslą nuslėpti ketinimus ir pameluoti savo visuomenei.
Mūsų tai neapgaus, nes visi pajėgumai, kuriuos turime mes ar NATO čia, tai yra gynybiniai pajėgumai. Niekas nieko nesiruošia pulti ir tai rusai žino, bet patys eskaluoja padėtį, meluoja savo žmonėms ir tai daro chamiškai.
Tai – blogas indikatorius, nes tas jų melavimas nėra užslėptas žaidimas, tai dalis padėties eskalacijos. Tą, ką rusai dabar daro prie Ukrainos sienų, tas pajėgų dislokavimas nėra derybinis spaudimas, tai – pasirengimas karinei agresijai. Visi ženklai rodo, kad jie ruošiasi karui.
Kodėl Rusija nutarė eskaluoti situaciją dabar? Kodėl tokia forma? Tokiu laiku?
Tai, kas vyksta Rusijoje, kai perdislokuojami kariniai vienetai, yra kažkam ruošiamasi. Peršasi išvada, kad jie mano, jog tai daryti dabar palankus laikas, dėl įvairių priežasčių. Arba rusai mano, kad vėliau bus per vėlu.
Matyt bijo prarasti įtaką, mano, kad Ukraina vėliau dar labiau sustiprės. Nors Ukraina ir šiandien jau nėra tokia pati, kokia buvo 2014 metais, čia kalbant apie karinę galią. Rusija tą, greičiausiai, atitinkamai vertina ir pajėgumus prie sienos telkia rimtus.
Kokie gynybiniai scenarijai yra nagrinėjami Rusijos agresijos atveju? Ar įmanomas konfliktas dviem frontais?
Nenoriu labai bauginti ir kalbėti apie, tarkime, Rusijos karą dviem frontais. Kur kas neramiau yra, kad tiesioginė karinė grėsmė yra Ukrainos atžvilgiu. O istorinė patirtis rodo, kad kilus kariniam konfliktui vienoje vietoje, jis gali išplisti į kitas vietas.
NATO narės sutinka, kad Ukrainai reikia padėti ir daryti viską, kad pavyktų išvengti karo arčiau mūsų. Atgrasyti, kad jiems nekiltų jokio noro eiti čia. Karinės, politinės ir diplomatinės pastangos turi rodyti, kad čia yra ta raudona linija, kurios jūs negalite peržengti.
Faktas ir tas, kad turime pasiruošti ir situacijai, jei tai [atgrasymas] nepavyktų. Kad čia [Baltijos šalyse] šiuo metu kils karinis konfliktas tikimybė nėra didelė, bet turime būti pasiruošę ir pačiam blogiausiam variantui. Visi didieji karai kilo iš mažų dalykų. O karas Ukrainoje yra realistiškas dalykas, nors dabar visi daro viską, kad to pavyktų išvengti.
Koks yra Baltarusijos vaidmuo mūsų saugumo žemėlapyje? Kokį pavojų kelia ši kaimyninė valstybė?
Rusijos ir Baltarusijos susiliejimas, jos nesavarankiškumas man labiau siejasi su kariuomenės panaudojimu. Rusijos ir Baltarusijos karinė grupuotė turi vieningus operacinius planus, jų panaudojimo planas braižomas ne Minske, o Maskvoje.
Baltarusių savarankiškumo aš ten nematau. Dabar deklaruojama, kad bus bendros pratybos vasario mėnesį. Tai jos bus sumodeliuotos Rusijoje, kokį norės scenarijų, tokį ir sumodeliuos ten. Kitas dalykas, tai politinė Baltarusijos vadovybė, kuri lyg bando parodyti, kad gali kažką įtakoti, duoti nurodymus karinei vadovybei, nors išties...
Rusijos orlaiviai Baltarusijoje skraido kur nori, vienetų perdislokavimas vyksta labai lengvai, politinio pritarimo nebereikia.
Taigi, nematau skirtumo Baltarusijos tai kariuomenė ar Rusijos. Mes už sienos turime tas pačias ginkluotąsias pajėgas [jungtines Rusijos ir Baltarusijos]. Karinė grupuotė veikia pagal bendrą sumanymą ir turi bendrus planus. Tai stebime jau seniai, gal ta integracija anksčiau nebuvo tokia didelė. Dabar ji pilna.
Kokia yra Lietuvos kariuomenės parengtis? Kaip greitai galėtume reaguoti į tam tikras pavojingas situacijas?
Kariuomenę išlaikyti aukštame parengime reikia resursų ir kitų dalykų. Reikia atsižvelgti į tai, ką diktuoja dabartinė situacija, tai, kas vyksta prie Ukrainos sienų.
Tai mes ir esame atitinkamoje parengtyje. Tai tikrai nebėra įprasta parengtis, kai kurių karinių vienetų parengtis yra labai aukšta.
Bet ta reakcija yra atitinkanti šiandienos situaciją. Mes esame NATO valstybė, vykdome savo nacionalinius planus ir NATO planus. Tai, kaip mes reaguojame yra ir sudėtinis NATO planas. Taigi pirminė reakcija yra mūsų reakcija įskaitant ir NATO vienetus, kurie yra pas mus dislokuoti.
Jei grėsmė kiltų, tai būtų pasitelkti kiti pajėgumui, nebūtinai nacionaliniai. Ne paslaptis, kad reaguojant į galimus oro erdvės pažeidimus yra pastiprinta NATO oro policijos misija. Tiek Lietuvoje, tiek Estijoje padvigubinti pajėgumai.
Orlaivių dabar turime neįprastai daug, bet tai oro policijos misija, tai nėra dėl to, kad kažką atakuoti. Tai NATO oro erdvės ir Lietuvos, kaip aljanso narės, oro erdvės apsauga.
Kaip atrodo aukšta karinė parengtis?
Technika, ginkluotė, amunicijos atsargos ir personalas yra pasirengę reaguoti į atitinkamą situaciją per tam tikrą laiką.
Tai, tarkime valandų ar parų skaičius, per kurį turime reaguoti. Jei mes gauname signalą, išeiname į taip vadinamą užduoties vykdymo rajoną nustatytu laiku. <...> Jei grėsmė yra mes turime aiškius kriterijus kur, kokių vienetų ir kaip greitai turime būti.
Pagal tą grėsmę, kurią dabar galime modeliuoti, tokie kariniai vienetai dabar ir yra atitinkamoje parengtyje. Reaguojama iš anksto, ne tada, kai pažeidžiama, tarkime, siena.
Dar yra prevencijos ir atgrasymo veiksnys, yra tokie kariniai vienetai, kurie tarsi sako, „nedarykite to, neikite čia“ mes juos turime.
To pajėgumo, kurio mes neturime, turi sąjungininkai. Jie „dengia“ tas vietas, kurių mes negalime padengti. Tai ne tik sausumos vienetai, kurie čia bėgioja, bet ir oro pajėgos, laivynas, raketinės pajėgos. Taip parodoma, kad geriau čia neikite. Šiuo klausimu esame pakankamai saugūs.
Koks yra Lietuvos kariuomenės vaidmuo dabartinėje situacijoje NATO struktūroje?
Mes dalyvaujame stebėjime, dalijamės informacija. NATO turi savus stebėjimo ir informacijos rinkimo įrankius. Yra NATO greitojo reagavimo pajėgos, ten yra ir mūsų vienetai.
Jei kažkas vyktų kitame regione, tai mūsų pajėgumas, kurį deklaruojame, kaip NATO pajėgumą, dalyvautų ten. Specialiųjų operacijų kariai, narų komanda, medikai jie yra NATO parengtyje laukia, jei bus pakeltas toks lygis, kad reikės išvykti, jie išvyks su NATO pajėgomis.
Atitinkamai, jei bus būtinybė čia dislokuoti papildomas pajėgas, jie atvažiuos čia.
Ar Lietuvos visuomenė turėtų būti budresnė? Labiau pasirengusi netikėtumams?
Nereikia panikuoti. Atgrasymas veikia, mes pasirengę, kaip valstybė ir kaip NATO narė. Stebime ir reaguosime laiku ir su atitinkamais pajėgumais. Žinoma, žmonės turi būti sąmoningi, budrūs, žiūrėti, stebėti kas vyksta, bet panikuoti nėra ko.
Visgi niuansų yra. Dabartinė saugumo situacija aiškiai pasako, kad siekiant išvengti karo Europoje, kur mes būtume vieni iš dalyvių, nebeišeina būti taikos balandžiais, nusiginkluoti. Ana pusė ginkluojasi ir to tik ir laukia.
Nebėra tos situacijos, kurią turėjome iki 2010 metų, kai galvojome, kad turėsime tik ekspedicines pajėgas, dalyvausime žemo intensyvumo konfliktuose, taikos palaikymo pajėgose, tas laikas praėjęs.
Pagrindinė misija dabar yra mūsų pačių saugumas, jo užtikrinimas ir tam reikia atitinkamų pajėgumų. Snausti nebėra kada.
Tai, ką mes sumetame į NATO katilą dabar, Rusijai yra neįkandama. Tai yra sąjunginės pajėgos, faktas, kad prasidėjo ginklavimosi varžybos, jei vieni nesiginkluos, o kiti ginkluosis, nebus balanso, bus blogai.
Mes, kaip NATO valstybė, norime ar nenorime tame dalyvaujame. Jei dabar tiesioginė karinė grėsmė kyla Ukrainai, kas iki 2014 metų neatrodė realu, tai kuo besibaigtų ten: derybomis, susitarimais, jei mes snausime, po kelių metų tiesioginę grėsmę jausime mes.
Tiesioginė grėsmė egzistuoja ir dabar, žiūrint, ką dabar turime pašonėje. Nuo 2017 metų Kaliningrado srityje kariniai pajėgumai išaugo kelis kartus. Jie žino, kad mes grėsmės nekeliame, negalime užpulti ar okupuoti, taigi, pajėgų telkimo tikslas yra kitas.
Baltarusija jau nebėra Baltarusija ir jų pačių kariuomenė yra pilnai integruota, teritoriją panaudoti laike ir erdvėje rusai gali bet kada. Taigi, iš abiejų pusių turime pavojų, skaudus taškas yra ir Suvalkų koridorius. Mes turime aiškiai suprasti, kad delsti nėra ko, turime pasiruošti. Kažkam nutikus [Lietuvoje], mes pirmieji reaguosime į situaciją.
Ginkluotės pirkimas, pajėgumų vystymas yra ilgalaikio plano dalis. Kai kurių priemonių, ginklų pirkimą mes spartiname. Gali nutikti taip, kad vieną dieną Rusija pasakys, kad štai mes esame problema, nors jie jau dabar bando tą sakyti.
Ragina nedaryti pratybų ir kitų veiksmų, nors net Suomija ir Švedija jiems atrėžia, kad tai ne jų reikalai. Ne Rusijos reikalas pasakyti, ką mes turime daryti. Vieno bataliono grupė čia jiems neva yra problema, nors jie patys sutelkia iki trijų divizijų. Tai neadekvatu, melagystė ir propaganda.
Kokios yra Rusijos karinės pajėgos?
Šiuo metu ji turi didžiausias konvencines pajėgas Europoje, jei imant atskiromis valstybėms. Žinoma, reiktų žiūrėti kokybinį ir kiekybinį santykį.
Jie prie Ukrainos gali sutelkti 100 kovinių grupių, o tai tik manevro vienetai, kur dar paramos vienetai, tie, kurie įgalina juos veikti. Tai brangiai kainuojantys dalykai: priešlėktuvinės sistemos, raketinės sistemos, aviacija.
Kad veiktų visos keturios dimensijos: sausuma, jūra, oras ir kibernetika, tai Europoje po ilgų metų toks dalykas. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo štai toks pasiruošimas. Buvo Balkanų karai, bet tai ką matome šiandien – visai kas kita. Šiandien viena suvereni valstybė grasina ir ruošiasi užpulti kitą. Tai pirmas kartas po Antrojo pasaulinio karo.
Ar yra svarstymų į Ukrainą siųsti NATO karius? Kai kurie politikai provokatyviai klausia, kodėl ten nenusiuntus LT-POL-UKR brigados?
Klausimus dėl karinių pajėgų siuntimų į karus, karinius konfliktus ir misijas sprendžia politikai. Tai – politinis spendimas, nors, žinoma, kariškiai tame sprendime dalyvauja, vertina, pataria.
Visgi kalbant apie šią brigadą, jos siuntimas į Ukrainą būtų nelogiškas. Ta brigada kurta ir skirta ne kariauti vienoje iš valstybių-įkūrėjų.
Brigados tikslas yra parengti karininkus, suderinti štabus, kad būtų vienodi standartai, sąveikumo užtikrinimas.
O kitas tikslas – dalyvauti tarptautinėse misijose trečiosiose šalyse. Taip pat kol kas yra aiški nuostata, kad NATO savo pajėgų į bręstantį karinį konfliktą nesiųs. Aišku, karo pradžia daug ką gali keisti ir bus, taip bus. Bet dabartinė nuostata ir strategija yra tokia – pajėgų nesiųsti.
Ukraina nėra NATO valstybė ir penktas NATO straipsnis čia pritaikytas nebus. Bet NATO valstybėms jis galioja ir bus pritaikytas, jei prireiks.
Lietuva turi Afganistane itin gerai pasirodžiusias Specialiąsias operacijų pajėgas (SOP). Kalbama, kad buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaistant situacijai Ukrainoje 2014 metais, liepė jiems grįžti ir būti Lietuvoje. Kur jie dabar?
SOP turi būti Lietuvoje, turi ruoštis veikti pagal atitinkamą situaciją, grėsmes. Visada sakau, kad negali būti nė vieno kariuomenės vieneto paruošto ne pagal grėsmės pobūdį.
Buvo SOP Afganistane, ten puikiai atliko savo misiją ir juos visi aukštai vertino, tiek sąjungininkai, tiek aš pats. Jei būtų būtinybė važiuoti į Malį, jie neabejotinai ten būtų atlikę savo misiją. Bet pagal Prancūzijos karinės vadovybės prašymą ten skris orlaivis.
Pajėgos turi dalyvauti ten, kur įgytų patirties, atneštų valstybei didžiausią naudą.
Nemanau, kad 2014 metais jie buvo ištraukti iš Afganistano dėl susiklosčiusios situacijos Ukrainoje, man atrodo tiesiog baigėsi misija ir jie grįžo. <...> Tiesa, mes turime limituotus resursus ir negalime dalyvauti visur. Tą, ką jie dabar daro Ukrainoje, mokindami ukrainiečius, mano supratimu naudingiau, nei būti, tarkime, Malyje.
