Mūsų ginkluotosios pajėgos istorinių išbandymų laikais valstybės gynybą užkraudavo ant neapmokytų ūkininkų, studentų ir idealistų pečių.
Šiandien švenčiamas atkurtos Lietuvos kariuomenės 90-metis, bet iškilminguose jubiliejaus minėjimuose dažniau bus kalbama apie viduramžių pergales, laimėtas prieš 400-600 metų: Žalgirio, Oršos, Salaspilio (Kircholmo) mūšius, nors ir tų laimėjimų prieš vokiečius, rusus ir švedus svarbiausieji kalviai buvo ne etniniai lietuviai. Apžvelgus pastaruosius 70 metų mūsų kariuomenei tiesiog nebus kuo pasigirti.
„Ūkininko patarėjas”, padedamas gynybos eksperto, Kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidento Vytauto Čepuko ir remdamasis žinomais bei menkiau ištyrinėtais karinės istoriografijos faktais, bando atsakyti į klausimus, kodėl atšiaurioje geopolitinėje aplinkoje esančios, agresyvių kaimynų apsuptos Lietuvos karinių pergalių nuo XVI amžiaus vis mažėjo ir mažėjo, o nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio nebeliko visiškai, kodėl svetur įgytos karinės žinios niekada nepadėjo lietuvių generolams apginti valstybės ir dėl kokių priežasčių dabar sudarinėjamame Lietuvos kariuomenę išgarsinusių mūšių sąraše atsiranda pergalė prieš vienuolį Brunoną bei aštuoniolika jo palydovų 1009 metais.
Generolų atgaila visuomenei
1940-aisiais sovietų okupantams pasiduota nė karto neiššovus, 1941 metų birželio sukilimą rengė ir po karo partizanų būriuose kovojo iš esmės tik civiliai (vieni aukštieji karininkai buvo pabėgę į Vakarus, kiti – išvežti į Rytus ar sušaudyti), 1991-ųjų sausį Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius irgi pasirinko „neprievartinį pasipriešinimą” sovietams, įsakė savanoriams suslapstyti „Molotovo kokteilių” butelius, o šalies parlamentą ir radijo bei televizijos pastatus nuo SSRS tankų gynė beginkliai iš visos Lietuvos atskubėję taikūs žmonės. „1918 m. atkurta Lietuvos kariuomenė narsiai kovėsi su bolševikais, bermontininkais (bet garsiausia pergalė prie Širvintų ir Giedraičių laimėta prieš lenkus, dabartinius pagrindinius mūsų strateginius sąjungininkus – red. past.). Kariuomenė buvo svarbiausia patriotizmo mokykla tarpukario jaunimui. Kavalerijos daliniuose, karo aviacijos eskadrilėse, artilerijos ir pėstininkų pulkuose duotų ištikimybės priesaikų Lietuvos valstybei nepajėgė ištrinti sovietų okupacijos dešimtmečiai, prisiminimai apie jas būdavo perduodami iš kartos į kartą. 1918-1922 metų Nepriklausomybės kovos stiprindavo ir 1990-1991 metų savanorių ryžtą nepasiduoti”,- tvirtino Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas, atsargos pulkininkas leitenantas V.Čepukas, „Ūkininko patarėjo” paklaustas, ar per 90-mečio jubiliejų Lietuvos karinė vadovybė neturėtų viešai pripažinti ginkluotųjų pajėgų moralinės skolos visuomenei.
Užsienio karo akademijos strateginės mąstysenos nesuteikė
1992-2008 metais daug mūsų karininkų baigė NATO ir Šiaurės šalių karines akademijas, aukštąsias mokyklas. Papulkininkis V.Čepukas 1999-2001 metais taip pat stažavosi Švedijos, Nyderlandų karinėse mokymo įstaigose, NATO gynybos koledže Romoje. Krašto apsaugos ministerija neskuba atsisakyti ir sovietų karines mokyklas baigusių karininkų paslaugų. 1940 metais Lietuvos kariuomenėje taip pat buvo gausybė Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekoslovakijoje karybą studijavusių karininkų, o praktiškai visi tarpukario Lietuvos generolai - carinės Rusijos karo mokyklų absolventai. Bet valstybei 1940 metais iš jų rusiškos karinės tarnybos patirties, svetur įgytų žinių nebuvo jokios naudos. Krašto apsaugos ministerija dorai nepaaiškina, ką Lietuva laimi dabar, simboliškai siųsdama po vieną ar du karininkus į NATO ir ES karinių struktūrų štabus, išskaidydama jėgas po įvairias tarptautines misijas ir tuo pat metu mažindama, silpnindama šalyje esančias pajėgas, praktiškai negindama savo sienų nuo vis nuožmėjančios Rusijos ir nenuspėjamos Baltarusijos.
NATO plepa, Rusija daro
Pasak atsargos plk.ltn. V.Čepuko, mūsų šalis pastaraisiais metais per daug susižavėjo vadinamąja NATO „kolektyvine gynyba” ir primiršo savo teritorijos apsaugą. „Turėtume pareikalauti iš savo partnerių Šiaurės Atlanto aljanse bendrų gynybinių pratybų, o ne vien tik amžinų mokymų išsaugoti taiką kokiame nors pasaulio užkampyje. Jeigu NATO parengtų planus Baltijos šalims apginti, tada mūsų visuomenė tikrai patikėtų, kad NATO šūkis „Visi už vieną, vienas už visus” nėra tušti plepalai”, - įsitikinęs papulkininkis V.Čepukas. Jis atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai NATO ir ES „branduolio šalys” vėl bando suartėti su Rusija net nesant jokių įrodymų, kad Kremlius daugiau nemėgins jėga nuversti provakarietiško Gruzijos prezidento, Rusija stiprina karinį bendradarbiavimą su Kinija, rusų karo laivai plaukia į Jungtinių Valstijų „užpakalinį kiemą” (Pietų Ameriką), rusų kareiviai kartu su raudonojo Venesuelos diktatoriaus Ugo Čiaveso (Hugo Chavez) gvardija pratinasi „atremti JAV imperialistų antpuolį”.
Silpnos valstybės sindromas
Prezidentas Valdas Adamkus ne per seniausiai pasakė, kad Rusija užgrobtų Lietuvą per kelias valandas, po to pasitaisė – per parą. Lietuvos generalitetas apsimetė, kad negirdėjo šios vyriausiojo Lietuvos kariuomenės vado pastabos, niekas iš aukštųjų karininkų neatsistatydino, nors pagal nerašytą karių garbės kodeksą taip turėtų pasielgti kariuomenės vadai, jeigu jais nepasitikima, jau nekalbant apie žiauresnius poelgius, kuriems ryždavosi viduramžių karvedžiai, patekę į valdovų nemalonę... „Jeigu į Lietuvą būtų mestos dvi desantininkų divizijos, tūkstančiai kareivių, įmanomas ir toks scenarijus, apie kurį užsiminė prezidentas, - sutinka V.Čepukas. – Tačiau kai šalies, kurią ruošiamasi užpulti, žvalgyba gerai dirba, agresoriaus veiksmai galimai aukai tampa žinomi jau prieš kelis mėnesius. Teoriškai žaibiškas smūgis įmanomas, bet praktiškai sunkiai įgyvendinamas”. Anot rezervo karių asociacijos vadovo, svarbiausias planuojamos agresijos požymis – kariuomenės koncentracija (telkimas) pasienyje su numatyta užpulti šalimi, kuri per tą laiką gali sustiprinti savo gynybą. „Aišku, mūsų ir Rytų kaimynų kariniai pajėgumai dabar nepalyginami, tačiau kas trukdo Lietuvai iš mažos silpnos valstybės tapti maža stipria valstybe?” - retoriškai klausia V.Čepukas.
„Laimės ieškotojų” daliniai
Nueinanti nuo politinės scenos Lietuvos valdžia rudens pradžioje pakeitė iki tol nustatytus krašto apsaugos principus, atšaukė privalomąją karinę tarnybą ir kariuomenės naujokų pradėjo ieškoti darbo biržose bei steigti specialius verbavimo punktus. „1999 m., kai mokiausi Olandijoje, teko domėtis šios karalystės patirtimi šauktinių ginkluotąsias pajėgas keičiant profesine kariuomene. Olandai tai padarė 1997-aisiais. Kai šalis klesti, o jos ekonomikos rodikliai kyla kaip ant mielių, tada labai sunku jaunuolius privilioti į kariuomenę, kurioje atlyginimai būna mažesni nei privačiose įmonėse ir bendrovėse”, - svarsto V.Čepukas. Dabar Lietuva apimta ekonominio nuosmukio, užsidaro nemažai įmonių, bankrutuoja daug bendrovių, atsiranda tūkstančiai bedarbių. Atsargos papulkininkis V.Čepukas sutinka, kad į kariuomenę gali stoti daugybė atsitiktinių „laimės ieškotojų”, ilgai neradusių kitokio darbo. Bet, anot papulkininkio, tam ir steigiamos atrankos komisijos, kad Lietuvos kariuomenę papildytų tinkamiausi naujokai, kurie neperbėgtų į „Gazprom” sumanyto dujotiekio „Nord Stream” („Šiaurės srautas”) privačią ginkluotų apsaugininkų armiją, jeigu Rusijos dujų monopolininkai pažadėtų dvigubai didesnes algas nei išgalės mokėti Lietuvos krašto apsaugos ministerija.
Save sumenkinę, priešus sureikšminę
Oficiali Lietuvos istoriografija 1940-ųjų okupaciją vis dar vadina „tragiška susiklosčiusių tarptautinių politinių aplinkybių pasekme”, dėl kurios šiokia tokia kaltė tenkanti ir prieškario Lietuvos aukščiausiems politikams. Istorikų ir politologų svarstymuose tuometinė kariuomenė dažniausiai paliekama nuošalyje: ji esą buvo per silpna pasipriešinti „galingai raudonajai armijai”, o ir Lietuvos gamtinė aplinka nebuvo tokia palanki gynybai kaip Suomijos kraštovaizdis. Nuo tokių amžinų pasiteisinimų ima atrodyti, kad Lietuvą 1940 metais okupavo amerikietiškais troškintos jautienos ir kiaulienos konservais nusipenėjusi, JAV pagamintuose patogiuose kariniuose „Studebaker” sunkvežimiuose sėdinti sovietų kariuomenė (tokia ji antrą kartą pasirodė Lietuvoje 1944 m.), o ne apiplyšusi, pasenusia karine technika ginkluota, suomių ką tik negailestingai apdaužyta raudonoji armija, kurios talentingiausius vadus prieš tai buvo įsakęs sušaudyti SSRS diktatorius Stalinas. „Lietuva 1940 m. galėjo nepasiduoti sovietams. Ir nereikia visko suversti nepalankiai tuometinei tarptautinei padėčiai. Kelios aplinkybės susipynė į vieną pražūtingą kamuolį, pražudžiusį Lietuvos valstybę, – neutraliteto politika, kurios laikėsi Lietuvos Vyriausybė, Kremliaus „penktosios kolonos” veikla (ir netgi aukščiausiuose mūsų valdžios sluoksniuose). Kartu kovodamos visos trys Baltijos šalys prieš 69 metus galėjo pasipriešinti gal ir didelei, bet taktiškai ir strategiškai neparengtai, ideologiškai nukraujavusiai rusų kariuomenei”,- tvirtai įsitikinęs Rusijos Krasnojarsko krašte lietuvių tremtinių šeimoje gimęs papulkininkis V.Čepukas.
Proginė istorinė spėlionė
Lapkričio 4 d. Vilniuje atidarant Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos ir transporto skyrių, Lietuvos radijo laida „Ryto garsai” surengė pašnekesį apie Lietuvos kariuomenę. Laidos vedėjų pakalbintas Karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, Kauno karo istorikų klubo vadovas Arvydas Pociūnas tikino, kad mūsų ginkluotųjų pajėgų užuomazgos sutampa su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu: „ne kanklėmis ir birbynėmis ginkluoti”, anot muziejininko, Lietuvos kariai 1009 metais atrėmė užsienio interventų antpuolį – nukovė saksų vienuolį Brunoną ir aštuoniolika jo palydovų. Papulkininkis V. Čepukas pritaria, kad jokia ką tik susibūrusi žmonių bendruomenė neįsivaizduojama be kariuomenės: iš pradžių kariai gina medžioklės plotus, po to saugo genties teritoriją. Tačiau, pasak V.Čepuko, nereikėtų mestis į kraštutinumus. „Dar yra gyvų liudininkų, mačiusių, kaip pirmieji savanoriai 1918 m. ėjo į frontą. Kariuomenės atkūrimo 90-metis kur kas artimesnis, suprantamesnis mums nei iš senų rašytinių istorijos šaltinių ar padavimų išgliaudyta spėlionė”, - teigia 1991 metų savanoris, 2005 m. „Eurovizijos” dainų konkurso dalyvės Lauros tėvas V.Čepukas.
Arnoldas Aleksandravičius
