Prieš keletą dienų Šiaurės Airijos sostinės Belfasto teismas nusprendė neišduoti mūsų šalies teisėsaugai Liamo Kembelo (49 m.). Jis yra Lietuvoje jau kalinčio Maiklo Kembelo (39 m.), nuteisto už teroristinės grupuotės rėmimą ir bandymą organizuoti ginklų kontrabandą, brolis, įtariamas tais pačiais nusikaltimais. Tokios britų teismo malonės tikisi ir su ekstradicija į Lietuvą kovojantys buvę „Snoro“ banko vadovai.
Belfasto teismo teisėjas Tomas Berdžesas nusprendė, jog „Tikrosios Airijos respublikonų armijos“ („Real IRA“) – teroristinės organizacijos, siekiančios iš britų atkovoti Šiaurės Airiją ir suvienyti ją su Airijos Respublika – vienas iš vadų airis L. Kembelas nebus išduotas Lietuvai. Taip teismas nutarė dėl to, jog Lietuvoje jis būtų kalinamas „nežmoniškomis ir žeminančiomis sąlygomis“.
L. Kembelas visomis išgalėmis kovojo su ekstradicijos prašymu iš Lietuvos. Tikino, jog Lietuvoje jis atseit ne tik būtų kalinamas pasibaisėtinomis sąlygomis, mat čia daugelis įkalinimo įstaigų esančios nežmoniškos, bet ir neva būtų pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Girdi, nėra ko tikėtis, kad Lietuvos teisėtvarka tinkamai išspręstų jo bylą – juk Lietuvos teismas atseit visai netinkamai išnagrinėjęs jo brolio M. Kembelo bylą ir nuteisęs kalėti net 12 metų.
Profesorius pasibaisėjęs
Nagrinėdamas, ar L. Kembelo išsiuntimas į Lietuvą nepažeistų Europos žmogaus teisių konvencijos 3-iojo straipsnio, kuris draudžia kankinimus, nežmonišką elgesį ir asmens orumo žeminimą, Belfasto teismas rėmėsi įvairiais dokumentais, liudijančiais „baisią“ Lietuvos įkalinimo įstaigų padėtį ir sąlygas jose. Teismas atsižvelgė ir į Bristolio universiteto profesoriaus Rodo Morgano, 2010 metų gegužę aplankiusio Lukiškių kalėjimą, nuomonę. R. Morganas pareiškė, jog „nors kai kurios sąlygos pagerintos“, Lukiškių kalėjimas esąs perpildytas netgi labiau negu 2008 ir 2009 metais, kai R. Morganas ten lankėsi. Jis taip pat piktinosi, kad vienam kaliniui skirta vos 2 kvadratiniai metrai, kad nuteistieji neturintys sąlygų sportuoti ir išvis sąlygos Lukiškėse tebesančios „nežmoniškos ir žeminančios“.
Teisme dėl įtariamo teroristo L. Kembelo ekstradicijos R. Morganas atskleidė, jog dar 2009 metais iš Lietuvos Seimo kontrolierių įstaigos jo gautame pranešime parašyta, jog dėl perpildytų kalėjimų tarp kalinių gali kilti įtampa, o ši gali baigtis smurtu. Taip pat yra padaugėję žalojimosi ir savižudybių atvejų, o kalėjimo darbuotojai dėl itin didelio kalinių skaičiaus nebespėja efektyviai jų prižiūrėti. Seimo kontrolierių ataskaitoje pažymima, kad jeigu nepavyktų įgyvendinti kalėjimo sąlygų pagerinimo programos, įkalinimo įstaigose kiltų rizika žmonių sveikatai ir gyvybei.
Sprendimą apskundė
Teisėjas T. Berdžesas rėmėsi ir Strasbūro teismo 2008 metais nagrinėta vilniečio Valerijaus Savenkovo byla prieš Lietuvą. Pastarasis buvo pasiskundęs, jog Lukiškėse „kameros buvo labai perpildytos“, „labai purvinos – jose buvo tarakonų ir graužikų“. Tualetai kamerose buvę beveik atviri ir gamtinius reikalus reikėję atlikinėti prie kitų kalinių, be to, jis buvęs kalinamas su rūkančiu asmeniu, nors pats nerūkąs. Strasbūro teismas nustatė, jog tokiu elgesiu su kaliniu V. Savenkovu Lukiškėse buvo pažeistas Europos konvencijos 3-iasis ir 8-asis straipsniai, tad priteisė jam 5000 eurų neturtinės žalos.
Teisėjas T. Berdžesas pareiškė, jog nors dabar sąlygos Lukiškėse kiek pagerėjusios, kai kuriais aspektais jos dar blogesnės negu 2008 metais, kai nagrinėtas V. Savenkovo skundas. Taigi atsižvelgęs į visus turimus duomenis apie Lukiškių kalėjimo baisumus, teisėjas nutarė L. Kembelo į Lietuvą nesiųsti ir jo „nežeminti“.
Nuo 2009 metų gegužės kalinamas L. Kembelas, kuris civilinėje byloje anksčiau buvo pripažintas atsakingu už 1998 metais Šiaurės Airijos mieste Omoje įvykdytą automobilio susprogdinimą, per kurį žuvo 29 žmonės, o daugiau kaip 200 buvo sužeista, šiuo metu tikisi būti paleistas už užstatą.
Lietuvoje nuteistas jo brolis M. Kembelas nuosprendį apskundė ir prašo Apeliacinio teismo jį išteisinti. „Tikrosios Airijos respublikonų armijos“ vadų sprendimu į Lietuvą pirkti ginklų atsiųstas ir sučiuptas M. Kembelas tikina, jog nusikaltimo nebūtų padaręs, jeigu ne jį išprovokavę britų žvalgybos ir Lietuvos saugumo pareigūnai. M. Kembelas ginčija padarytus garso įrašus ir nusikalstamos veiklos imitavimo modelio taikymo teisėtumą.
Atvyko pirkti bombų
M. Kembelas buvo sulaikytas 2008 metais, kai su „pirkinių rašteliu“ atvyko į mūsų šalį įsigyti šautuvų, sprogmenų, granatsvaidžių ir kitokių ginklų. 2003 metais Olandijoje už cigarečių kontrabandą ir akcizo mokesčio nuslėpimą teistas M. Kembelas, susitikęs su ginklų prekeiviu apsimetusiu Lietuvos saugumo darbuotoju, nė neslėpė, kad ginklai bus naudojami kovai su britais – dargi patikslino, kad su įsigytu granatsvaidžiu būsią lengva šaudyti per valstybės sieną. Taip pat jis sakė priklausantis teroristinei organizacijai. Tiesa, vėliau teisme tikino, jog taip pasakęs tik tam, kad apsimetėliams ginklų prekeiviams padarytų įspūdį.
Praeitų metų kovo viduryje įvykusiame teismo posėdyje buvo nuspręsta apklausti keletą kitų „Tikrosios Airijos respublikonų armijos“ narių, tarp jų – ir neišduotąjį nuteistojo brolį L. Kembelą bei Brendoną Makvairą. Pastarojo ekstradicijos procesas dar nepasibaigęs, bet greičiausiai baigsis kaip ir bendrininko, išvengusio „pažeminimo“ Lietuvos įkalinimo įstaigose.
„Po 2012 metais kovo 15-ąją įvykusio teismo posėdžio byloje paskelbta pertrauka be datos. Iki šiol vyksta aktyvus bendradarbiavimas su britų teisėsauga, taigi kol kas jokio apibrėžtumo byloje nėra“, – „Akistatą“ informavo Apeliacinio teismo atstovė Kristina Petrošienė. Beje, prokurorai Apeliacinio teismo prašo M. Kembelui paskirtą 12 metų bausmę sugriežtinti ir pridėti dar 4 metus.
Tikisi negrįžti
Į Didžiąją Britaniją po „Snoro“ banko žlugimo pasprukę jo vadovai taip pat viliasi, kad nebus išduoti Lietuvai. Vladimiras Antonovas, Didžiojoje Britanijoje įsikūręs dar 2009 metais, po Maskvoje įvykusio pasikėsinimo į jo tėvą, gali būti ramus dar pusę metų – mat tokiam laikui sausio viduryje Londono Vestminsterio magistrato teismas atidėjo jo bylos dėl ekstradicijos nagrinėjimą.
V. Antonovas nesplėpė, jog, kaip ir daugelis siekiančiųjų išvengti išdavimo Lietuvai, kreipsis į profesorių R. Morganą ir jo padedamas teismui stengsis įrodyti, kaip Lietuvos įkalinimo įstaigose esą baisu.
Kartu su V. Antonovu įtariamas pasisavinęs daugiau kaip 1,7 milijardo litų Raimundas Baranauskas iki pat „Snoro“ griūties gyveno Lietuvoje, o dabar daro viską, kad nereikėtų į ją sugrįžti. Jo byla dėl ekstradicijos taip pat buvo atidėta. „Tenka apgailestauti, kad jūsų bylos negalima pradėti nagrinėti šiandien pat, bet niekas nekaltas dėl iškilusių aplinkybių, – sakė Vestminsterio teismo teisėjas Džonas Zanis. – Labai nekantravau pradėti būtent šiandien, nes visada maniau, kad bylos, susijusios su ekstradicijos klausimais, turėtų būti sprendžiamos greitai, kad galėtumėte sužinoti savo likimą – ar būsite išsiųsti, ar ne. Deja, šito išsiaiškinti mes kol kas negalime“.
Teisme dėl „Snoro“ banko vadovų ekstradicijos bus apklausiamas mažiausiai 21 liudytojas, tarp jų – garsusis Lietuvos įkalinimo įstaigų ekspertas R. Morganas. Taigi teisėjas gali nuspręsti, kad bankininkams lietuviški kalėjimai tikrai per prasti.
Dvigubi standartai
Britų teisėsaugos duomenimis, absoliučiai didžioji dalis siekiančiųjų išvengti ekstradicijos į Lietuvą nurodo tas pačias priežastis – atseit įkalinimo sąlygos būtų nepakenčiamos, o teismo procesas galįs būti neteisingas. Pastaroji priežastis dažniausiai britų teismo būna atmetama, o štai į pirmąją atsižvelgiama priklausomai nuo to, kas prašo.
L. Kembelui pavyko teismą įtikinti, jog Lietuvos kalėjimuose sąlygos tokios prastos, kad jam grėstų pavojus. Tokios pačios taktikos žada laikytis ir „Snoro“ vadovai, tik ji nebūtinai pasiteisins.
Dėl atseit pavojingų sąlygų Lietuvos įkalinimo įstaigose yra skundęsis ne vienas į tėvynę sugrįžti nenorėjęs „žulikas“, vis dėlto didžioji dalis jų buvo parsiųsti namo. Štai 2010 metais Šiaulių rajono gyventojas Arvydas Klimas (44 m.), kad nebūtų išsiųstas iš Anglijos, kurioje slėpėsi dėl gimtinėje padarytos avarijos ir poros pavogtų automobilių, buvo pasitelkęs argumentus, labai panašius į L. Kembelo, bet vis tiek buvo staigiai „supakuotas“ ir parsiųstas į Lietuvą.
2005 metais buvo išduotas Europos arešto orderis suimti Šiaulių rajono gyventojui Arvydui Klimui. 2009 metų lapkritį A. Klimas buvo sulaikytas Anglijoje, o 2010 vasario pradžioje tas pats Vestminsterio teismas, kuris dabar spręs „Snoro“ vadovų likimą, nutarė jį išduoti Lietuvos teisėsaugai. Tokį teismo sprendimą A. Klimas apskundė – neva jeigu būsiąs išduotas Lietuvai, tai būsianti pažeista Konvencija, sauganti jo teises.
Amerikiečiai irgi pikti
Didžiosios Britanijos apeliacinis teismas, nagrinėdamas A. Klimas apeliaciją ir remdamasis 2009 metų JAV valstybės departamento pranešimu apie Lietuvos kalėjimų būklę, kurioje pažymima, jog įkalinimo įstaigos neatitinka tarptautinių reikalavimų, pripažino, jog kaliniams mūsų įkalinimo įstaigose – ne pyragai. Amerikiečių komisijai 2009 metais lankantis Lukiškėse, kaliniai pasiskundė gavę lazdų, buvę apkumščiuoti prižiūrėtojų. Kai kuriais atvejais kalinius atseit mušę neblaivūs kalėjimo darbuotojai. Fizinis smurtas prieš kalinius, pasak amerikiečių, naudojamas ir Pravieniškių pataisos namuose bei Kauno nepilnamečių pataisos namuose.
Nors teismas ir pripažino, kad Lietuvoje įkalinimo įstaigos neatitinka standartų ir yra „žeminančios orumą“, teisėjas A. Klimo byloje pabrėžė, jog pripažinimas, kad sąlygos yra prastos, ir teiginys, jog kaliniui gresia pavojus, yra „nutolę vienas nuo kito per visą pasaulį“. „Tai, kad kalėjime sąlygos neatitinka keliamų reikalavimų, dar nereiškia, jog ten siunčiamas asmuo būtinai patirs blogą elgesį ir kančias. JAV valstybės departamento ataskaita mums praneša tiesiog tai, kad Lietuvoje kalėjimai yra prastos būklės. Tai toli gražu nereiškia, jog A. Klimui ten grės pavogus“, – atmesdamas apeliaciją ir išsiųsdamas A. Klimą namo sakė teisėjas.
Matyt, L. Kembelo prašymą nesiųsti į Lietuvą nagrinėjęs teisėjas nutarė, jog britai ar airiai jautresni prastoms sąlygoms ir jiems jau tikrai grės pavojus, o lietuviai, prie visko pripratę, yra pakankamai ištvermingi, kad iškęstų savo kalėjimų „pasibaisėtinas sąlygas“. Beje, 9 metus Anglijoje prasislapsčiusiam ir į Lietuvą parsiųstam A. Klimui tų sąlygų ilgai kęsti neteko – jam paskirta vos 2 su puse metų laisvės atėmimo bausmė dėl amnestijos buvo sumažinta trečdaliu.
KOMENTARAS
Advokatas Marijus Velička
Ekstradicija yra aktas, kuriuo viena valstybė išduoda asmenį, kaltinamą arba nuteistą už nusikaltimą, padarytą už jos teritorijos ribų, kitai valstybei, kuri reikalauja jį išduoti ir kuri turi kompetenciją jį tardyti ir nubausti. Tiek mūsų šalies piliečio, tiek užsieniečio perdavimas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, kurioje jis yra padaręs nusikalstamą veiką arba neatlikęs šioje valstybėje paskirtos laisvės atėmimo bausmės, atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Pažymėtina, kad nustatant ekstradicijos bei laikino sulaikymo procedūrą, vadovaujamasi tiktai tos šalies, kurios yra prašoma išduoti asmenį, įstatymais. Tai reiškia, kad prašant išduoti asmenį, esantį kitoje šalyse (pvz., Anglijoje), išdavimo klausimas ir jo apskundimas bus sprendžiamas pagal tos šalies įstatymus. Vadovaujantis informacija, pateikiama Anglijos teisės departamento tinklalapyje, Anglijoje teismo priimtą nutartį dėl ekstradicijos išduotinas asmuo ir išduodančioji valstybė per 7 dienas nuo nutarties priėmimo gali apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Teismo sprendimą atsisakyti išduoti įtariamąjį L. Kembelą Lietuva taip pat galės apskųsti.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
