Diskusijos apie prostitucijos problemas ir jų sprendimo būdus persikėlė į Seimą. Tačiau, norint sekso vergijoje atsidūrusias merginas ištraukti iš pragaištingo liūno ir sugrąžinti į normalų socialinį gyvenimą, reikia padaryti gerokai daugiau. Lietuvos „Caritas“ projekto koordinatorė Kristina Mišinienė atsakydama į Balsas.lt klausimus pabrėžė, kad vienu didžiausiu iššūkiu taps sugebėjimas parodyti visuomenei, kad buvusi prostitutė – irgi žmogus.
– Ar sutinkate, kad patekti į prostituciją yra labai lengva, o ištrūkti itin sunku? – Balsas.lt paklausė K. Mišinienės.
– Visiškai teisingai. Patekti į sekso industriją galima per kelias akimirkas, o ištrūkti prireiks kelerių metų. Per prostitucijoje praleistą laiką moteris gali ir neištverti, bet noriu pabrėžti, kad mes siūlome jų nebausti, o ne siekiame legalizuoti prostituciją.
– Kokį vaidmenį šiais laikais atlieka suteneriai? Ar mergina gali verstis šia veikla neturėdama „užnugario“?
– Iš policijos tyrėjų girdime, kad yra įvairaus lygio prostitucija. Tačiau ilgą laiką be užnugario merginos neištveria. Yra didžiulė konkurencija, ypač didmiesčiuose, anksčiau ar vėliau ji patenka į sutenerių „globą“. Gal tie asmenys jos ir neįtraukė į prostituciją, bet jie tikrai nepraleis progos pasipelnyti. Tada prasideda žaidimas – „stogai“, „otkatai“ ir panašiai.
– Kaip sumažinti socialinę atskirtį merginų, kurios dirbo prostitutėmis?
– Visų pirma, reikia kurti prostitucijos programas, kur bus garantuojama pagalba dėl sveiktos klausimų, darbinių įgūdžių kūrimo, padedama ieškotis darbo. Bet jos neturėtų būti trumpalaikės. Tai turi būti valstybinės programos, prieinamos moterims kiekvienoje savivaldybėje. Tada, manau, turėsime kitus skaičius.
Jei nebaustume moterų, tai leistų joms išlįsti iš pogrindžio. Tik tada visi suprastų, kokio mąsto tai problema. Iš pogrindžio būtų pajudėta visuomenės link.
– Kokia tipiška visuomenės nuomonė apie prostitutėmis dirbusias moteris?
– Ji labai įvairi. Daugiausia apie prostituciją žino tie, kurie naudojasi jos paslaugomis – klientai ir suteneriai. Būtent jie skleidžia visą informaciją ir formuoja įvairius mitus. Esą moterims patinka būti prostitutėmis, joms esą patinka būti prievartaujamoms, tiesiog yra tam tikra rūšis moterų, kurioms skirta būti prostitutėmis. Bet didžioji visuomenės dalis net neįsivaizduoja, kokia tai yra žiauri subkultūra, keik žmogus netenka joje būdamas. O tas nežinojimas kuria atsargumą. Kiti supranta, kad moterims reikia pagalbos. Kartais 20 metų mergina jau būna tokia palaužta, kad baisu žiūrėti. Bet jai taip pat galima ir būtina padėti. Manau, kad atidarydami pogrindį, mes parodysime visuomenei tikrą vaizdą. Ir nemanau, kad mūsų visuomenė tokia žiauri, kad sakytų, jog mums nereikia šių moterų ir vaikų.
– Kiek merginų į prostituciją patenka savo noru, o kiek jų yra priviliojamos įvairiomis gudrybėmis arba primityvia prievarta?
– Savo noru nė viena mergina neatsidūrė prostitucijoje. Jeigu ją mažą kažkas išprievartavo ir po kurio laiko ji tapo prostitute, nereiškia, kad tą padarė „savo noru“. Iš tikrųjų nėra tokių skaičių. Mes stengiamės žiūrėti į priežastis, kodėl taip atsitiko? Tada pamatome visai kitą pusę.
Galiu pasakyti, kad per daugelį metų nematėme nė vienos merginos ar moters, kuri tvirtintų, jog yra laiminga. Tos pačios elitinės prostitutės taip pat nėra laimingos. Moterys be itin brangiai mokamų psichiatrų pagalbos nebegali gyventi. Jos turi įvairių kitų priklausomybių. Sekso industrijoje yra tik sutenerių ir klientų norai. Klientas atėjęs pas moterį nenori žinoti, kad ji su juo būna, nes yra alkana, nes jai reikia išmaitinti vaikus, nes nori nusipirkti narkotikų dozę. Klientas nori manyti, kad tai moteris, kuri yra laiminga parduodama savo kūną.
