Apklausiami lietuviai vardija nemėgiamiausias visuomenės grupes ir apie diskriminaciją bei netoleranciją nesusimąsto, tuo tarpu ekspertai bei politikai ieško priemonių, kaip skatinti įvairių visuomenės grupių sugyvenimą kartu ir rengia antidiskriminacinę programą.
Kaip trečiadienį diskusijoje Seime pastebėjo Socialinių tyrimų instituto (STI) vadovas Tadas Leončikas, iš atliktų tyrimų paaiškėjo, jog šių metų kovą, kaip ir praėjusiais metais, nemėgstamiausiomis grupėmis Lietuvoje išlieka čigonai (romai), homoseksualai ir čėčėnai. Šalia čigonų (romų) gyventi teigė nenorintys 69,2 apklaustųjų, šalia gėjų ir lesbiečių - 55,7 proc., o šalia čėčėnų - 48,1 proc. respondentų.
Pastebėta, kad per metus netolerancija šiek tiek sumažėjo homoseksualams, čėčėnams, įvairaus tipo pabėgėliams, musulmonams, tačiau nepakantumas žymiai išaugo žydams (nuo 18,3 proc. iki 30,6 proc.) - ši etninė grupė dabar sąraše yra septintoje vietoje.
T.Leončiko teigimu, etninio nepakantumo apraiškų aptinkama visose visuomenės gyvenimo srityse - nuo žiniasklaidos iki diskriminacijos švietimo sistemoje, darbe ar socialinių paslaugų sektoriuje.
Į tai dėmesį atkreipė ir Pilietinių iniciatyvų centro ekspertas Giedrius Kiaulakis. Pasak jo, visa visuomenė yra persismelkusi pykčiu, todėl natūralu, jog agresija įgyja konkretų pavidalą ir yra nukreipiama prieš tam tikrą visuomenės grupę - juodaodžius, žydus, čigonus ar kitus asmenis.
„Tame ir yra problema, kad visuomenė iš tikro yra kupina pykčio. Čia prasideda karas keliuose, savižudybės. Galų gale visoje Lietuvoje yra paplitęs tas idiotiškas vadybos stilius, kad viršininkas būtinai turi terorizuoti pavaldinius, nes jis mano, kad taip efektyviau yra. Tai yra labai paplitę tiek valdiškame, tiek privačiame sektoriuje. Tai tokioje agresyvioje visuomenėje, ta agresija vis tiek turi būti kažkur nukreipiama - auka pasirenkama pagal rasę...“, - BNS pasakojo G.Kiaulakis.
Tačiau jis pabrėžė skeptiškai vertinantis tą „vajų“, kai norima kurti daug įstatymų, įvairiausių institucijų, kurios neva kovotų su rasizmu ir ksenofobija. Be to, ekspertas ypač neigiamai atsiliepė apie bandymus rasistinius išpuolius traktuoti kaip sunkinančią aplinkybę. „O tai ką, baltą mušti galima?“, - retoriškai klausė pašnekovas.
Seimui yra pateiktos Baudžiamojo kodekso (BK) pataisos, kuriomis norima už rasistinius ir ksenofobinius išpuolius taikyti sunkesnes bausmes, nei už paprastą chuliganizmą. Tokie siūlymai radosi po to, kai Vilniuje buvo sumušta juodaodė dainininkė Berneen.
„Pas mus bendrai visuomenėje netoleruojami kitokie, bet aš nemanau, kad nusikaltimas dėl to, kad žmogus kalba kita kalba yra kažkuo svarbesnis už tą, kad žmogus buvo sumuštas dėl ilgų plaukų ar kitokios spalvos batų raištelių“, - BNS sakė Jaunimo reikalų departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Meldžiukas.
Jo turimais duomenimis, Lietuvos jaunimas išsiskiria kaip netolerantiškiausia amžiaus grupė: tik trečdalis (27 proc.) jų mano, jog šalyje tvyro tolerancija ir pakantumas, tačiau kartu jų pačių netolerancija lenkų arba rusų atžvilgiu du-tris kartus viršija šalies vidurkį.
Pasak J.Meldžiuko, pagrindinė grėsmė yra ne konkrečiai skustagalviai ar kitos subkultūros, bet faktas, jog apytiksliai 80 proc. visos Lietuvos jaunimo nėra įtraukta į neformalų švietimą, tuo tarpu, formaliajame jie neįgyja socialinių įgūdžių, nes visa sistema nėra į tai orientuota.
Jam antrino ir G.Kiaulakis, kurio nuomone, viską išspręsti gali padėti tik švietimas.
„Kad nereikia kovoti, reikia švietimo, švietimo ir dar kartą švietimo. O jeigu mes čia steigiame institucijas, kurios dabar kovos ir išmušinėjame joms pinigus, tai turėsime armiją kovotojų, o rezultatai bus tokie pat. Aš už tai, kad švietimas, propaganda - šventas reikalas. Mes dabar kovojame, žiūrime, ką dabar čia nubausti, nuskriausti ir panašiai, jeigu iš visų darysime teisingus ir vienodus, nepadarysim vis tiek. Su radikalais taip neišeis“, - sakė G.Kiaulakis.
