„Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, - sakydavo mūsų protėviai. Tačiau gali būti, kad mūsų „atžalynas“ jau nebesupras šios išminties. Tą patarlę supras nebent tie, kurie išvyksta studijuoti į užsienį, kur aukštasis mokslas nėra prabangių paslaugų sąraše. Tikiu, kad jie perims ir tų šalių išmintį, jog negalima prekiauti likimais ir riboti jauno žmogaus svajonių. O Lietuvoje universiteto diplomą reikės nusipirkti. Tą popieriuką reikės įsigyti už didelius, greičiausiai, pasiskolintus pinigus. Kodėl kertinė kiekvienos valstybės ateities perspektyva – švietimas ir aukštasis mokslas - mūsų šalyje, švelniai tariant, „pakibo“ reformos būsenoje tarp neišbaigtų tikslų ir neaiškių vizijų? Juk laukiamo rezultato, suprantama, kuris būtų naudingas visiems Lietuvos žmonėms, kaip nėra, taip nėra. Kol kas girdėti tik skambūs ditirambai aukštojo mokslo reformai iš valdančiųjų tribūnos. Ditirambai be argumentų ir rezultatų aptarimo. Taip ir norisi paklausti: „Tad kuo giriatės, ponai?“
Esame užsibrėžę grandiozinius planus - būti aukštųjų technologijų centru, kurti modernius produktus ir paslaugas bei stebinti pasaulį žinių ekonomika. Ar tai įmanoma pasiekti šalyje, kurioje aukštojo mokslo studijos įkandamos tik pasiturinčių tėvų vaikams, studijos, kurios, anot specialistų, neatitinka kainos ir kokybės santykio? Kam gi buvo reikalinga ta aukštojo mokslo reforma ir kurgi jos saldūs vaisiai? Sako, studentus, kaip ir viščiukus, reikia skaičiuoti rudenį. O valdantieji dabar viską skaičiuoja. Tegul paskaičiuoja, bet garsiai, kiek abiturientų pasirinko studijas užsienyje ir ar tie gabūs mūsų jaunieji protai nepapildė milžiniškos emigrantų bendruomenės. Universitetai tuštėja, ponai... ir ne tik jie, bet ir, matyt, politikų galvos. Tačiau, kažkam pilnėja piniginės, tiesa? Kas kurs tą pažangiosios Lietuvos viziją – pigi ir intelektuali darbo jėga iš Baltarusijos ir Ukrainos, o gal Indijos ir Kinijos? O gal neišsilavinusiai liaudžiai tereikia gražių pasakų apie inovacijas ir technologijas? Juk kuo mažiau išprususių, kritiškai ir kūrybiškai mąstančių, tuo lengviau kažkam išlaikyti valdžią?
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vienok, noriu tikėti, kad tie jaunieji Lietuvos piliečiai, vieną dieną ims taisyti šios kartos politikų klaidas. Labai norėčiau matyti klestinčią Lietuvą. Žinau, kad mūsų šalis suklestės, nes mūsų viltis ir stiprybė – užsispyręs ir šviesus jaunimas. Gal aš ir naivus, bet... Tikiu, kad sunkiomis sąlygomis įgijęs išsilavinimą, mūsų jaunimas sugrįš su nauju požiūriu, idėjomis ir svarbiausia – iniciatyva, nes Per aspera ad asrtra...
Tomas Šileika
