Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys neseniai išsakė nuomonę, kad eilės poliklinikose susidaro ir dėl to, jog vyresnio amžiaus žmonės neturi, su kuo bendrauti, todėl į gydytojus žvelgia tarsi į psichologus. Bet vienišumas nėra tik vyresnio amžiaus žmonių problema: ji gali kamuoti ir jaunus šeimos nesukūrusius asmenis, partnerį praradusius gyventojus, o epizodiškai – kone visus žmones.
Lietuvoje gyvenimas pavieniui plinta gana smarkiai: 2011 m. vieno asmens namų ūkiai sudarė 32 proc., o po dešimtmečio jau 40,9 proc. Prie to prisitaiko ir ekonomika: vieniši asmenys gali puikiausiai nusipirkti kelias atskirai supakuotas duonos riekes, vieną obuolį, iš „Ikea“ parduotuvės parsivežti baldus bei pats vienas pagal instrukciją sukonstruoti baldus.
A. Kaluginas sako, kad laikrodžio atgal nebeatsuksime: vienišumas plinta, todėl su tuo reikia tvarkytis valstybės lygmeniu. Jis pateikia Didžiosios Britanijos ir Japonijos pavyzdžius, kur buvo imtasi valstybinio lygmens priemonių prieš žmonių vienišumą, nes tai padeda įveikti tokius skaudulius kaip depresiją, savižudybes ar priklausomybes.
Būdingas susvetimėjimo jausmas
Visuomenių vienišėjimas yra išsivysčiusioms Vakarų visuomenėms būdingas reiškinys, bet skirtingose šalyse jis gali turėti savų niuansų. Pasak A. Kalugino, Lietuvos visuomenei būdingas susvetimėjimo jausmas, kai žmonės menkai pasitiki vieni kitais, stokoja atjautos, nėra linkę vieni kitiems pagelbėti.
Pavyzdžiui, 2022 m. rugsėjo mėnesį „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa apie visuomenės nuostatas etninių ir religinių grupių atžvilgiu atskleidė, kad daugiau nei pusė apklaustų respondentų nenorėtų gyventi kaimynystėje su čigonais (58,6 proc.), buvusiais kaliniais (57,7 proc.) ir asmenimis su psichikos negalia (50,7 proc.). Apie trečdalis nenorėtų gyventi greta homoseksualių asmenų, čečėnų, musulmonų, jehovos liudytojų, pabėgėlių.
Panašiai yra su būsto nuoma ar darbu vienoje darbovietėje: žmonės nenori nuomoti būsto ar dirbti su išvardytų grupių atstovais, tik kiekvienu atveju skiriasi, kas užima labiausiai nemėgstamos mažumos grupės vietą, o kas – visas kitas. Lietuvos gyventojai labai ryškiai į gerąją pusę pakeitė nuomonę tik apie ukrainiečius, bet nuomonė labai pablogėjo apie rusus, baltarusius, čigonus, homoseksualius žmones, musulmonus, pabėgėlius, rodo Lietuvos socialinių mokslų centro užsakyta apklausa.
Pilietinės visuomenės institutui 2022 m. spalio mėnesį matuojant visuomenės Pilietinės galios indeksą paaiškėjo, kad gyventojai gana tikėtinu dalyku laiko, jog dalyvavimas pilietinėse veiklose yra susijęs su rizika būti įtarinėjamam dėl savanaudiškų paskatų, taip pat būti laikomam keistuoliu, patirti viešą užsipuolimą, šmeižtą, patyčias. Tai atskleidžia „Vilmorus“ atlikta apklausa.
„Yra be galo daug šeimų, kurie gyvena susvetimėję. Aš manau, kad tai yra bendra Lietuvos visuomenės liga, esame svetimėjanti tauta, žiūrime savęs, nevertiname atjautos, savitarpio pagalbos. Tas socialinis svetimėjimas, pradedant nepasitikėjimu valdžios institucijomis baigiant šeimose, kai partneriai svetimėja tarpusavyje, manau, yra mūsų tokios individualistinės, uždaros tautinės kultūros dalis, kai žmonės mažai bendrauja tarpusavyje, yra uždaresni. Tas atsitraukimas, užsisklendimas savyje, kuris vėliau virsta susvetimėjimu, manau yra mūsų tautinis bruožas“, – svarstė A. Kaluginas.
Išsivystė vienišumo ekonomika
Pasak pašnekovo, prie Vakarų visuomenių svetimėjimo labai prisidėjo pagalbos sau industrija, kai leidžiama milijonai knygų, kuriama daugybė laidų ir mokymų, kur mokoma, kaip save mylėti ir sau padėti. Kitaip tariant, žmonės orientuojami ne į santykį su kitais, o į pagalbą sau pačiam.
„Ši industrija yra milijardinė, labai didžiulio masto. Ji labai stipriai prisidėjo prie vienišumo skatinimo. Kai žmogui sako „padėk pats sau“, tai reiškia „nepasitikėk kitais“, „tu pats geriausiai žinai“, „nori padaryti gerai – padaryk pats“, – sako A. Kaluginas.
Anot pašnekovo, vienišėjimo procesas prasidėjo kur kas anksčiau, bet tai buvo ilgas ir subtilus procesas. Pavyzdžiui, 19 amžiuje išpopuliarėjo individualūs žaidimai, pavyzdžiui, pasjansas, kai kortomis žaidžia vienas žaidėjas. Panašiu metu žmonės pradėjo masiškai skaityti tyliai sau – iki tai buvo visiškai neįprasta: žmonės tekstus skaitydavo garsiai, tai buvo socialinė veikla.
„Iki to laiko tyliai skaityti buvo nederama, tai galėjo sau leisti kokie vienuoliai, o ir tai buvo retas dalykas. Įdomu, kad moterims tyliai skaityti iki 19 amžiaus pradžios netgi buvo draudžiama, bet emancipacija tai pakeitė. Buvo manoma, kad moterims negalima likti su savo mintimis. Kadangi žmonės pradėjo skaityti tyliai, o ne garsiai, prasidėjo toks tarsi ėjimas į save“, – pasakoja A. Kaluginas.
Pasak psichologo-psichoterapeuto, apie 20 amžių prie visuomenės vienišėjimo ėmė prisitaikyti ekonomika: parduotuvėse pasidarė įmanoma nusipirkti mažais gabalėliais pjaustytos duonos, nedaug daržovių, o sėkmingiausiai vienišumo ekonomiką įvaldė „Ikea“, kuri sudarė sąlygas pačiam klientui susikonstruoti baldus savarankiškai pagal instrukcijas.
„Vienišumo ekonomikos viršūnė ir sėkmingiausias pavyzdys tai, žinoma, yra „Ikea“, kuri suprato, kad yra labai daug vienišų įvairių amžiaus grupių žmonių ir jie neturėtų dėl to vargti. „Ikea“ pastatė ant tos koncepcijos visą savo verslą, kai pats žmogus gali sau susitvarkyti visą gerovę“, – teigia A. Kaluginas.
„O dabar didžiausia paskata vienišumui yra internetas ir personaliniai kompiuteriai“, – pridūrė psichologas-psichoterapeutas.
Britai ir japonai paskyrė „vienišumo ministrus“
A. Kaluginas sako, kad vienišumas yra trijų didžiausių Lietuvos bėdų – depresijos, savižudybių ir priklausomybių – priežastis, o kol kas mes kovojame tik su pasekmėmis.
„Visos šios trys slibino galvos stovi ant vienišumo kūno. Prie visų šių dalykų atveda dramatiškas vienišumo pojūtis, vienišumo būsena. Žmogus gali aktyviai socializuotis internete, postinti juokingus naminius gyvūnus, bet rytoj panirti į priklausomybę ar svarstyti apie savižudybę. Medicinine ir psichoterapine prasme vienišumas yra didžiulė problema. Jeigu mes norėtume Lietuvoje stipriai mažinti juodąją depresijos, savižudybių ir priklausomybių statistiką, tai reiktų imtis aktyvių veiksmų, kad pažabotume plintantį vienišumą. Negalima to stigmatizuoti, keikti ar nematyti, bet turime šį reiškinį priimti ir suprasti, ką su tuo daryti“, – mano pašnekovas.
Jis pateikė Didžiosios Britanijos ir Japonijos pavyzdžius. 2018 m. Didžiojoje Britanijoje sporto ir pilietinės visuomenės ministrė buvo paskirta vadovauti tarpinstitucinei grupei, kurios užduotis yra koordinuoti valstybės institucijų veiklą kovojant su vienišumu visuomenėje ir jo pasekmėmis. Žiniasklaidoje šios srities ministras kartais yra vadinamas „vienišumo ministru“, o ministerija – „Vienišumo ministerija“. Britai nusprendė stiprinti ir finansuoti nevyriausybines organizacijas, kurios dirba su vienišais asmenimis ar įgyvendina bendruomeniškumo skatinimo programas. Labai dažnai vienišumas ar socialinė izoliacija ištinka negalią turinčius asmenis, ką tik pagimdžiusias mamas, senus asmenis, kurie neturi vaikų arba kurių vaikai gyvena toli, todėl šioms asmenų grupėms reikia papildomos veiklos, kuri susijusi su bendravimu.
Sekdama britų pavyzdžiu Japonija 2021 m. irgi pasiskyrė „vienišumo ministrą“. Leidinyje „Tokyo Weekender“ rašoma, kad šalyje buvo pasiūlytos visą parą prieinamos konsultacijos telefonu ir socialiniuose tinkluose, atsisukta ir į nevyriausybinį bei privatų sektorius, bet, kaip pasakoja A. Kaluginas, japonai dar atrado ir galimybę stiprinti silpnus žmonių socialinius ryšius per urbanistiką.
„Ką galima padaryti? Galima pradėti nuo urbanistikos, nuo miestų teritorijų planavimo, kad didžiųjų miestų miegamuosiuose rajonuose atsirastų socializacijos vietos. Pavyzdžiui, gali būti statomos kompaktiškos daugiafunkcinės bibliotekos. Bet kompaktiškos – nereikia Fabijoniškėse Mažvydo. Tai turi būti nedideli statiniai, kur galėtų ateiti įvairaus amžiaus žmonės, galėtų gal būti kavinukė, kad žmonės jaustųsi jaukiai. Čia pagal japonišką modelį, kuris vadinasi silpnųjų socialinių ryšių stiprinimu. Tai reiškia, kad nereikia skatinti žmonių tuoktis ar ten draugauti, ieškoti tvirtų draugų visam gyvenimui. Silpnieji socialiniai ryšiai reiškia, kad du kaimynai stovi prie tvoros ir aptarinėja politiką, keikia ją. Arba parduotuvėje susitinka ir aptarinėja sporto rungtynes, dejuoja dėl kainų, pasibėdavoja dėl savo ligų, pakeikia ką nors, pasidžiaugia dėl ko nors. Tai vis tiek yra bendravimas, tada žmonės nesijaučia visiškai vieniši ir nereikalingi. Ši koncepcija turi ir trūkumų, bet turi ir savo privalumų“, – teigia A. Kaluginas.
Ar reikia Lietuvai „vienišumo ministro“?
Pašnekovas mano, kad ir Lietuva galėtų rimčiau susimąstyti apie valstybinio lygmens sprendimus vienišumo ir socialinės izoliacijos problemoms spręsti, nes tai lemia visas kitas mūsų visuomenės bėdas – priklausomybes, savižudybes, depresijos mastus.
„Jeigu būtų tokia politinė valia sukurti Lietuvoje vieningą, aiškią, struktūruotą programą, jeigu jai būtų skirtas nuoseklus ir aiškus finansavimas kaip kad Britanijoje, tuomet tikrai būtų galima su tuo dirbti. Aišku, tai didelis darbas, bet būtų aišku ir nuoseklu. O dabar Lietuvoje nėra vieningos sistemos“, – sako pašnekovas.
„Puikus pavyzdys yra trečiojo amžiaus universitetas senjorams. Kaip ir viskas būtų tvarkoje, bet štai, kad ir mano mamos patirtis. Ji gyvena Kaune ir panoro įsilieti į darnią, draugišką kompaniją. Bet kai ji sužinojo, jog universiteto patalpos yra Ąžuolyne, net ir labai norėdama šios idėjos ji atsisakė. Tai kažkas panašaus į Vingio parką Vilniuje. Tai jūs įsivaizduokite. Vienišas apgyvenęs 70+ metų žmogus vakare eina vienas per Vingio parką? Kaip jis jaučiasi? Labai nejaukiai. Taigi nėra apgalvota. Noriu pasakyti, kad iniciatyvų yra, bet nėra vieningumo, jos neapgalvotos, neišbaigtos“, – reziumavo A. Kaluginas.
