Vienas šios profesinės sąjungos įkūrėjų, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis sako, kad svarbiausiu akstinu sukurti tokią profesinę sąjungą tapo Lietuvoje pasiūlyta, bet vėliau atsiimta iniciatyva už neapykantos kalbą nustatyti ne tik baudžiamąją, bet ir kur kas lengviau pritaikomą administracinę atsakomybę.
Ši mintis buvo kilusi Laisvės partijos politikams, mat teismai dažniausiai neįžvelgdavo tokio neapykantos kalbos pavojingumo, kad dėl to reiktų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Iniciatyvos priešininkai idėją suprato kaip siekį kuo plačiau bausti žmones už jų aštrią nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais.
„Kai pamačiau „neapykantos kalbos įstatymą“, iš tiesų sunerimau. Susidarė vaizdas, kad jeigu garsiai perskaitytum Naująjį Testamentą, tai galėtum būti apšauktas homofobu ir patekti po neapykantos įstatymo reguliavimu. Todėl norėjosi kažką daryti, kad turėtume laisvą visuomenę, kurioje galėtume iš tiesų jaustis laisvai. O to jau nėra“, – portalui tv3.lt sakė A. Jokubaitis.
Jokubaitis pasigenda nuomonės laisvės
Pasak profesoriaus, šiuo metu Lietuvą krečiantis kultūrinis pasidalijimas tarp konservatyviai ir liberaliai mąstančių visuomenės dalių gali turėti neigiamos įtakos laisvai nuomonės raiškai darbo ir profesinėje srityje.
Labiausiai visuomenę supriešino Partnerystės įstatymas, kuris turėjo užtikrinti valstybės paramą tiek vienalytėms, tiek tos pačios lyties poroms. Nors šio teisės akto nepavyko pradėti svarstyti parlamente, bet jis sukėlė didelį visuomenės pasipriešinimą – Lietuvoje įvyko šeimų gynimo maršas, skirtingai mąstantys politikai ir kiti visuomenės atstovai viešai apsižodžiavo žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose.
Liberalaus požiūrio gynėjai dažnai atmeta ar demonizuoja LGBT nepritariančių konservatyvių asmenų nuomonę, bet panašus procesas vyksta ir į kitą pusę, kai konservatyviai mąstantys žmonės reiškia pasidygėjimą LGBT asmenimis, jų gyvenimo būdui ir mano, kad partnerystės įteisinimas toli gražu ne paskutinis LGBT bendruomenės siekis.
Pats A. Jokubaitis dirba universitete ir sako, kad anksčiau universitetas buvo vieta, kur savo vietą rasdavo bet kokia, net labai aštri ir diskusijas provokuojanti, nuomonė. Tačiau pastaruoju metu profesorius tokios laisvės pasigenda, tik tiek, kad šie dalykai yra labai subtilūs ir negalėtų būti aiškiai pagrindžiami įrodymais.
„Aš pradėjau abejoti, ar prieš ką nors pasakydamas neturėčiau pagalvoti, ką galima sakyti ir ko negalima sakyti. Tą dalyką aš mačiau sovietiniais metais“, – sako A. Jokubaitis.
Kaip pavyzdį profesorius pateikė Vilniaus universiteto bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto sprendimą savo logotipą papuošti LGBT vėliava.
„Universitetas yra išskirtinė vieta, kur susirenka keisti žmonės, norintys rasti tiesą. Ir jos neranda. Jeigu užsidedi kažkokią vėliavą, tai reiškia, kad tiesa jau rasta. Taip, aš suprantu, kad žmonės gatvėje vadovaujasi skirtingomis ideologinėmis nuostatomis, bet universitetas yra visai kitokio pobūdžio vieta. Tas procesas vadinamas universiteto politizavimu. Už kažkiek laiko tikriausiai kelsime vėliavą „Black Lives Matter“, paskui palestiniečių, dar po to Vatikano. Ar to tikrai reikia universitetui? Ne, manau, kad to nereikia“, – teigia profesorius A. Jokubaitis.
Jis teigia, kad jam pačiam visiškai neadekvačiai atrodo, kai bet koks nepritarimas LGBT bendruomenės reikalavimams palydimas kaltinimu, esą asmuo yra homofobas. Pasak jo, panašiai skambėtų, jei nepritariančius tavo nuomonei vadinsi barbarais. Tai rodo asimetrinį požiūrį, esą vienos pažiūros yra aukštesnės prabos nei kitos.
Pasak profesoriaus, vyraujančios tendencijos ir lemia, kad panašiai mąstantys darbuotojai turi vienytis į profesinę sąjungą, nes apsiginti po vieną, jeigu būtų apšaukti homofobais, neturėtų jokių galimybių. Savo vaidmenį šiuo atveju vaidina ir žiniasklaida bei socialiniai tinklai, kuriuose reiškiamos nuomonės sukuria visuotinio puolimo ir gėdinimo efektą. Pats asmuo, kuris kuo nors apkaltinamas, tokiais atvejais fiziškai negali atsakyti į didelį kiekį nuomonių ar kaltinimų, todėl galiausiai užsisklendžia ir kapituliuoja.
Kas yra atmetimo kultūra?
Vakaruose universitetai taip pat daug diskutuoja apie laisvą nuomonės raišką ir vis labiau įsigalinčią atmetimo kultūrą, arba angliškai cancel culture. Atmetimo kultūra vadinamas išstūmimas iš socialinių bei profesinių sluoksnių. Tai padaroma ne teisinėmis priemonėmis, bet viešu gėdinimu, kaltinimais ar boikotu. Paprastai žmonės, į kuriuos nutaikoma atmetimo kultūra, praranda draugus, socialinius ryšius, yra išmetami iš darbo, su jais nutraukiami kontraktai, nes turėti su jais ryšių tampa blogo tono ženklu.
Šių metų balandį TOP 24 Didžiosios Britanijos universitetai, tarp kurių yra Oksfordas bei Kembridžas, paskelbė bendrą kreipimąsi, kuriuo išsakė pasiryžimą kovoti su atmetimo kultūra ir ginti idėjų įvairovę. Kreipimasis buvo paskelbtas po to, kai britų Vyriausybė ėmė svarstyti apie didesnę akademinės laisvės priežiūrą.
Kai kurie konservatyvių ar krikščioniškų pažiūrų mokslininkų praranda teisę viešai pasisakyti baiminantis, kad jų nuomonės bei idėjos gali būti nemadingos, sukels klausytojų pasipiktinimą arba ką nors tiesiog įžeis. Ši reakcija Didžiojoje Britanijoje kilo dėl kairiųjų pažiūrų studentų grupių pomėgio sukelti masines nepasitenkinimo kampanijas socialiniuose tinkluose ar gyvai.
Tačiau atmetimo kultūra yra platesnis reiškinys, būdingas ne tik universitetams ir ne tik Didžiajai Britanijai. Tarkime, JAV ilgametis „New York Times“ reporteris Donaldas McNeilas buvo priverstas trauktis, kai kelionės su mokiniais į Peru metu kontekste pavartojo rasistinę pastabą. Pats žurnalistas pripažino vartojęs rasistinę pastabą, bet esą tik aptarinėdamas vieną vaizdo įrašą, kuriame ši pastaba buvo pavartota. Vis tik išorinis spaudimas privertė trauktis.
Kai kada sakoma, kad buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo paskyrų pašalinimas iš socialinių tinklų irgi yra atmetimo kultūros pavyzdys. Lietuvoje susikūrusi Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga taip pat minėjo pavyzdžius iš užsienio, kai prieš LGBT pasisakę asmenys prarado kontraktus ar buvo atleisti iš darbo.
Lietuvoje tokių atvejų paviešinta nebuvo, bet savo pranešime profesinė sąjunga paminėjo kunigo Algirdo Toliato situaciją, kai prieš Partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją pasisakęs kunigas socialiniuose tinkluose sulaukė jam labai nepalankių nuomonių iš visuomenės nuomonės formuotojų.
„Labiausiai sukrėtė privačiai parašytos bičiulių palaikančios žinutės su atsiprašymu, kad baiminasi tai pasakyti garsiai, nes bijo, kad su jais bus susidorota jų darbo aplinkoje. Taip neturėtų būti laisvoje ir demokratiškoje šalyje“, – pranešime spaudai cituotas kunigas A. Toliatas.
Lašas: nematau, kad kas Lietuvoje diskriminuotų krikščionis
Kauno technologijos universiteto socialinių mokslų daktaras Ainius Lašas sako, kad nuomonės laisvė ir įvairovė yra didelė demokratinė vertybė, tačiau, kaip parodė kai kurie pavyzdžiai JAV, riba tarp turimos ir išsakomos nuomonės bei aiškios diskriminacijos labai plona.
Pavyzdžiui, kaip vertinti, jeigu kepyklėlės savininkė atsisako iškepti tortą LGBT porai, fotografas atsisako fotografuoti homoseksualius asmenis, o nekilnojamojo turto savininkas – neišnuomoja patalpų? Ar tokiu atveju LGBT asmenis diskriminavę verslininkai turi būti baudžiami pagal įstatymą, ar vis tik jie turi teisę tokiu būdu reikšti savo krikščioniškus įsitikinimus ir nepritarimą LGBT?
A. Lašas mano, kad Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga Lietuvoje buvo kuriama matant platesnį kontekstą kitose šalyse ir siekiant užtikrinti LGBT nepritariančių krikščioniškų ar konservatyvių pažiūrų žmonių saugumą bei neliečiamumą. Mat ilgainiui ir Lietuvoje gali atsirasti atvejų, kai darbdavys nuspręs nepriimti į darbą specialisto, kuris socialiniuose tinkluose reiškia LGBT priešiškas nuostatas, o parduotuvės savininkas nesusižavės pardavėju, kuris atsisakys aptarnauti lesbiečių porą.
Atsakydamas į profesoriaus A. Jokubaičio nuogąstavimus, kad kalbėdamas universitete kartais jaučiasi turintis save cenzūruoti, A. Lašas svarstė, jog galvoti, ką kalbi tikriausiai būtina visur ir visada, bet kai cenzūra ir savicenzūra išeina iš ribų, tai tikrai sudaro problemų.
„Iš principo mąstyti apie tai, ką kalbi, yra gerai. Tai galioja visiems ir visais atvejais: jeigu kalbi viešai arba kalbi studentams, tikrai pravartu pagalvoti, ką kalbi, ką nori pasakyti, kad neįžeidinėtum žmonių. Taigi pats principas manęs visiškai neglumina. Bet kartais tikrovėje pasireiškia ekstremalios šio principo formos, kai norima žmones bausti arba juo riboti, jeigu jie išsako vienokias ar kitokias pažiūras. Taip, sutinku, čia problema, bet yra skirtumas tarp pažiūrų išsakymo ir įžeidinėjimo arba menkinimo. Ši riba gali būti plona, ji turi daugiau etinę, o ne teisinę pusę, bet manęs negąsdina suvokimas, kad kalbant viešai reikia galvoti“, – sakė A. Lašas.
Kauno technologijos universiteto mokslininkas teigia, kad kartais žmonės netgi piktnaudžiauja skųsdamiesi, kad jiems esą taikoma atmetimo kultūra, jie izoliuojami bei puolami, nors iš tiesų būna padarę įvairių darbo pažeidimų ir yra kritikuojami ne dėl pažiūrų, o dėl pareigų neatlikimo. „Tuos dalykus reikia atskirti“, – teigia pašnekovas.
Jis sutinka, kad kai kurie konservatyvių ar krikščioniškų pažiūrų akademikai Vakaruose patiria spaudimą arba tarsi modernųjį ostrakizmą ir tai nėra sveika. Bet, pavyzdžiui, Lietuvoje didžioji visuomenės dalis yra konservatyvių nuostatų, nepritaria nei Partnerystės įstatymui, nei Stambulo konvencijai, todėl pagrindo baimintis, kad Lietuvoje darbuotojai patirtų neigiamas pasekmes dėl savo krikščioniškų pažiūrų, A. Lašas sako nematantis.
„Aš suprantu, iš kur tai kyla, bet nematau pagrindo, kad kažkas imtų diskriminuoti konservatyvių ar krikščioniškų pažiūrų darbuotojus“, – teigia A. Lašas.
Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys:
Kokios pagrindinės tokios profesinės sąjungos įkūrimo priežastys? Sutikite, tai yra naujiena Lietuvoje, nes profesinės sąjungos paprastai kurdavosi pagal profesijas.
Priežasčių yra ne viena, bet, manau, pagrindinė yra tai, kad išgyvename dar vieną mūsų visuomenės socialinį eksperimentą, kuriuo yra bandoma perkeisti visuomenę pagal utopines ideologijas. Šiuo metu vyrauja gender ideologija, kuri neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei papildomumą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymų gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti.
Man dalyvaujant visuomeninėje veikloje ne kartą teko susidurti su atvejais, kai naudojamas mobingas, pavyzdžiui, prieš mokytojus mokyklose, kurie laikosi Katalikų Bažnyčios mokymo kalbėdami apie tos pačios lyties asmenų santykius, abortą, kontracepcijos naudojimą ir panašiai. Taip pat prieš universitetų dėstytojus, kurie atvirai išpažįsta savo krikščionišką pasaulėžiūrą, gydytojus, kurie pasisako prieš perteklinių embrionų kūrimą, abortą ar medikamentinio aborto įteisinimą Lietuvoje.
Žinau atvejų, kai gana žinomi verslo atstovai, išsakę savo nuomonę viešai apie tradicinę šeimą, buvo pakviesti ant „kilimėlio“ savo vadovų ir paauklėti, kad taip nedera kalbėti viešai, nes tai neatitinka kompanijos politikos. Žmonės po tokių atvejų neretai nutyla. O jeigu nenutyla, tai prasideda spaudimas jų darbo vietoje. Kaip liaudis sako: „pradedama ieškoti sliekų ant asfalto“ – priežasčių, kaip nutildyti arba net eliminuoti iš darbo.
Sutinku, tai nėra standartinis sprendimas Lietuvoje, nors užsienyje krikščionių darbuotojų profsąjungų pasitaiko ir, pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje buvo įsikūrusios krikščionis darbininkus telkiančios profsąjungos. O ir pats profesinių sąjungų judėjimas pasaulyje gimė kaip atsakas į popiežiaus Leono XIII encikliką Rerum Novarum encikliką, sprendžiant XIX amžiaus pabaigoje iškilusias socialines problemas ir kaip alternatyva Karlo Markso siūlomam darbininkų revoliucijos keliui.
Galima sakyti, kad su krikščioniškos profsąjungos įkurimu, savotiškai grįžtame prie ištakų, bandome šį krikščionišką darbuotojų telkimo instrumentą pritaikyti sprendžiant šio laikmečio iššūkius, kylančius krikščionims darbuotojams dėl vis labiau įsigalinčių ideologijų, neigiančių žmogaus prigimtį, ribojančių religijos ir sąžinės laisvę.
Profesinės sąjungos pranešime spaudai išvardinta daugybė pavyzdžių iš užsienio, kaip krikščioniškos pažiūros tapo neoficialia priežastimi atleisti asmenis arba skirti jiems nuobaudų. Kodėl tokia profesinė sąjunga kuriama Lietuvoje, nors neturime panašių pavyzdžių iš Lietuvos? Ar tai nėra pernelyg baimingas požiūris?
Taip, šiuo metu Lietuvoje dar nėra įstatymais draudžiami religiniai simboliai viešojoje erdvėje, dar nėra oficialiai atleidžiami darbuotojai dėl savo religinių pažiūrų (tam formaliai randamos kitos priežastys), teismo sprendimais žmonės dar nėra verčiami teikti paslaugas, prieštaraujančias jų religiniams įsitikinimams. Tačiau tokia situacija yra tik todėl, kad mes dar Lietuvoje neturime įteisinę homoseksualių asmenų partnerystės ir santuokos, nesame ratifikavę Stambulo konvencijos, neturime tokio neapykantos kalbos įstatymo.
Priėmus tokius įstatymus teisiškai galėtų būti persekiojami krikščionys, kurie remdamiesi krikščioniška pasaulėžiūra, prigimtine žmogaus ir šeimos sampratomis, savo darbinėje veikloje ir viešojoje erdvėje reikštų įstatymų neatitinkančias nuostatas. Kol kas Lietuvoje mes su savo pasaulėžiūra dar nesame išstumti už įstatymo ribų. Tačiau matant kokiu „buldozeriu“ yra stumiami Lietuvoje minėti įstatymai, kokia aktyvi propaganda yra vykdoma žiniasklaidoje, labai greitai galime ir Lietuvoje turėti „kietąją krikščionofobiją“, kuri vis labiau įsigali šalyse, kur šie įstatymai jau efektyviai veikia.
Vadovaujantis išmintingumo dorybe, matant ženklus ir tendencijas, protinga yra tam ruoštis iš anksto. Tuo labiau, kad turime neseną sovietmečio patirtį ir žinome, kas nutinka ir kaip sunku yra išgyventi žmogaus prigimčiai prieštaraujančių ideologijų kuriamą „lygybės” ir „rojaus žemėje“ utopiją.
Kokie procesai Lietuvoje sukėlė minčių, kad asmenys gali būti persekiojami darbo srityje už savo religinius įsitikinimus?
Pirmiausia procesai, apie kuriuos jau kalbėjau, tai yra dabartinės valdančios daugumos buldozeriu stumiamų įstatymų paketas, kai vadovaujantis gender ideologija yra bandoma pakeisti mūsų visuomenėje ir valstybėje iki šiol galiojusią prigimtinę žmogaus ir šeimos teisines sampratas, taip pat procesai šalyse, kur tai jau yra padaryta. Lietuvoje taip pat realiai jau vyksta spaudimas darbuotojams profesijose, kuriose jie turi užimti aiškią vertybinę poziciją, pavyzdžiui, mokytojai, dėstytojai, gydytojai ir panašiai.
Kodėl darbuotojai negali jungtis prie kitų profesinių sąjungų, kurios gina darbuotojus? Nes nuobaudos ar atleidimai iš darbo dėl įsitikinimų, dėl lyties, odos spalvos, orientacijos, negalios ar kitų dalykų yra neleistini ir pagal dabar egzistuojančius teisės aktus.
Darbuotojai gali ir jungiasi, tiesa nelabai gausiai, ir prie kitų, jau esamų, profesinių sąjungų Lietuvoje. Tačiau, kaip ir minėjau, mūsų kuriama profesinė sąjunga siekia sutelkti būtent krikščionis darbuotojus, kurie dar nėra profesinių sąjungų nariai ir siekia apginti krikščionis darbuotojus nuo persekiojimo darbo vietoje dėl jų krikščioniškos pasaulėžiūros, ginti jų religijos ir sąžinės laisvę, skleisti krikščionišką socialinį mokymą. Mūsų profsąjunga unikali – pasaulėžiūrinė, o steigėjai ir nariai vienijami ne tik asmeninių interesų, bet ir kilnaus tikslo puoselėti žodžio ir religijos laisvės kultūrą, kad niekas netrukdytų ja vadovautis ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir darbe, visuomeninėje veikloje.
Ar tokie procesai, jūsų nuomone, reiškia, kad krikščionys pradeda jaustis mažuma?
Oficiali statistika rodo, kad krikščionys dar nėra mažuma Lietuvoje. Tačiau, manau, mūsų visuomenėje yra vykdomas bandymas perkeisti jos pagrindus – pačio žmogaus ir šeimos sampratas, pasitelkiant mažumas ir manipuliacijų politiką yra siekiama įdiegti ideologijų, neigiančių žmogaus prigimtį ir prigimtines žmogaus teises, nuostatas mūsų visuomenėje. Tai yra labai gąsdinantys ir visuomenę supriešinantys procesai.
Naudojantis įstatymų galia yra siekiama perauklėti visuomenės daugumą, kad ji priimtų „gėrį“, kuris prieštarauja žmogaus prigimčiai ir neretai sveikam protui. Tai ne pirmas kartas istorijoje, kai susiduriame su bandymu kurti tikrovės neatitinkantį „rojų žemėje“. Matydami tokias tendencijas ir turėdami skaudžią sovietmečio patirtį, krikščionys, kurie negali išsižadėti savo krikščioniškos pasaulėžiūros, kaip viso jų gyvenimo pagrindo, nujaučia, kas jų laukia netolimoje perspektyvoje įsigalint tokiems procesams, taip pat mato, kas vyksta šalyse, kur tokie procesai jau įgavo didžiulį pagreitį, todėl ir ieško būdų, kaip į tokius procesus tinkamai reaguoti.
