Dėl to, kad lietuvių kalba išsiskiria savo archaiškumu ir sudėtinga gramatika, niekas nesiginčija, bet visuomenėje dažnai kyla diskusijų, ar nereikia paprastinti lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos – pasigirsta siūlymų ne tik paprastinti rašybą, bet ir atsisakyti nosinių tokiuose žodžiuose, kaip ąžuolas, žąsis ar ąsotis.
Šios nuomonės šalininkai teigia, kad mokiniams mokyklose per sunku išmokti tiek daug išimtinių taisyklių, bet kritiškai tokius siūlymus vertinantys atkerta, kad vaikus reikia mokyti, o ne taisykles paprastinti. Naujienų portalas „Balsas.lt“ pasidomėjo, ką apie tokias diskusijas mano žmonės, kuriems lietuvių kalbos mokymas yra kasdienės veiklos dalis.
Moksleiviai rašinius rašo puskalbe
Lietuvių kalbos mokytojų sąjungos vadovė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Jūratė Slavinienė, paklausta, kaip mokytojai vertina pasiūlymus, kai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklės būtų supaprastintos ir net atsisakyta nosinių raidžių rašybos kai kuriuose žodžiuose, sakė: „Kai ką lietuvių kalbos mokyme tikrai reikia paprastinti – nosinių raidžių rašybą šaknyje, kur esama išimčių nosinių raidžių rašybos esamojo laiko žodžių formų šaknyse. Tokių žodžių yra 25, vaikai moka 8, o kitus jiems įsiminti labai sunku, be to, šių žodžių moksleiviai ir nebevartoja. Kalbant apie nosinių raidžių rašybą žodžių galūnėse – griežtas ne. Kalbos suprastinti iki begalybės negalima, bet šiek tiek tai padaryti reikėtų.“
Į klausimą, ar teko girdėti nuomonę, kad metai iš metų į mokyklos suolą sėda vis mažiau raštingi vaikai, pašnekovė atsakė: „Taip, tai tiesa. Gal tai nuskambės banaliai, bet vaikų kalbą smarkiai yra sugadinusi vadinamoji puskalbė – kompiuterinė kalba ir kitos panašios kalbos atmainos, kurias tarpusavyje bendraudami vartoja vaikai. Tokia buitiniame bendravime vartojama kalba vaikai bando rašyti rašinius. Rašoma nepilnais sakiniais, juose gausu vadinamųjų žodžių-parazitų, retai kada vaikų rašiniai būna brandūs kalbine prasme.“
Vertinti pažymiu – ne saulytėmis
Specialistės teigimu, tokie vaikų kalbos pokyčiai susiję ne tik su kompiuteriniais dalykais, bet ir su dabartine ugdymo programa: „Einama prie to, kad vaikai mokytųsi per žaidimus, bet visi tėvai labai nori, kad vaikas būtų įvertintas – ir ne saulytėmis ar debesėliais, bet norima žinoti konkretų vaiko gebėjimų lygį. Žinoma, kai nėra vertinama, vaikas tarsi saugomas psichologiškai, bet, kai penktoje klasėje jis ima gauti pažymius – daugelis tėvų išsigąsta.“
Anot pašnekovės, pedagogai tėvus ramina, kad vaikas daro pažangą, bet tėvai turėtų aiškiai suvokti, kad tai nevyksta per vieną dieną: „Jeigu vaikas darė 40 klaidų rašinyje, o dabar daro 20 – tai pažanga, bet juk pažymys tas pats dvejetas, bet tėvai tikisi pažangos iš karto. Negalima pamiršti, kad egzaminas matuoja ne pažangą, o žinias ir žinau daugybę pavyzdžių, kai geri ir pozityviai nuteikiantys pažymiai „sugadino“ vaikus“, – kalbėjo pedagogė.
Paprastinti, bet nenupiginti
Pedagogės teigimu, užduotys, tokios, kaip pavienių raidžių įrašymas, neskatina mokinių tiesiogiai liestis prie kalbos – jie šias užduotis atlieka mechaniškai. „Daug dalykų mokymo procese yra suprimityvinta, tad ir turime tai, ką turime“, – apie lietuvių kalbos mokymą kalbėjo J. Slavinienė.
Į klausimą, ar tokie kalbos suvokimo pokyčiai susiję su naujųjų technologijų teikiamais privalumais, pedagogė sakė: „Kai vaikai atlieka teksto suvokimo užduotis – jų atsakymai trumpi, nepilni sakiniai, rašoma tik tiek, kiek reikia atsakymui į tą klausimą. Vaikai vis daugiau rašo kompiuteriu, o juk kompiuterinės programos taiso klaidas. Dažnai sulaukiu iš mokinių klausimų, ar galima rašinį rašyti kompiuteriu. Nesu prieš naująsias technologijas, bet tada paklausiu, kam iš viso jį rašyti? Galime kalbą paprastinti, bet nereikia jos nupiginti“, – kalbėjo pedagogė.
Prasčiau besimokantiems – mažiau pamokų?
Lietuvių kalbos egzaminas yra vienintelis privalomas egzaminas, kurį baigiantis vidurinę mokyklą mokinys privalo laikyti, tad ir ant lietuvių kalbos mokytojų pečių gula didelė atsakomybė, kaip paruošti moksleivius šio egzamino laikymui, juo labiau, kad ir gabumai bei motyvacija ne visų yra vienoda.
Paklausta, su kokiomis problemomis savo darbe susiduria mokytojai, pašnekovė sakė: „Vaikų skaičius klasėje paprastai būna labai didelis, be to, reiktų šiokios tokios moksleivių diferenciacijos pagal gabumus. Šiuo metu taip pat skiriami A ir B lygiai, bet B lygio niekas nesirenka, nes skiriamas mažesnis pamokų skaičius. B lygį dažniausiai renkasi mokiniai, kuriems tas dalykas sunkiaus sekasi, o juk lietuvių kalbos egzaminą vis tiek laikyti reikia, tai logika būtų tokia: kam prasčiau sekasi, tai dar ir pamokų sumažinama. Moksleiviui reikia išsiaiškinti, kiek stojant jam svarbus valstybinis egzaminas.“
Negalima griauti sistemos
Vilniaus universiteto docentė daktarė, Lietuvių kalbos draugijos narė Irena Kruopienė, paklausta, kaip vertina siūlymus paprastinti lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą, sakė: „Tokias diskusijas vertinu labai natūraliai ir gyvenimiškai. Kalbos kaita natūraliai vyko per visą istoriją, tad ir dabar ji turi prisitaikyti prie visuomenės poreikių, bet paprastinti dėl to, kad būtų paprasta – nereikėtų. Negalima kalbos paprastinti tik todėl, kad būtų lengva ta kalba kalbėti ar jos mokytis, paprastinti galima tiek, kiek tai negriauna kalbos sistemos.“
Kalbėdama apie nosinių raidžių rašybos šaknyje atvejus, pašnekovė sakė: „Tokių žodžių, kaip „ąžuolas“, rašybos pakeitimai kalbos sistemos negriauna ir jei kada nors nosinių raidžių rašybos juose būtų atsisakyta – niekas nepasikeis, nes „ą“ yra kilusi iš dvigarsio „an“. Tai mūsų kalbos istorija, bet tai tik parodymas, kad ji buvo. Jeigu tokį žodį rašytumėme be nosinės, jo tarimas nė kiek nenukentėtų ir pati forma nepasikeistų.“
Suvienodėtų rašyba ir tarimas
Kruopienė prisiminė atvejį, kai pati su studentais pabandė padiskutuoti apie kalbos paprastinimą: „Prieš keletą metų, kai ši tema buvo populiari, vienos paskaitos metu paklausiau auditorijos, kurioje sėdėjo daugiau nei šimtas žmonių, kaip jie vertina rašybos paprastinimo idėją. Atsakymas buvo gana netikėtas, bet džiugus, nes iš visos auditorijos, tik aš vienintelė buvau mananti, kad kai kurių dalykų galima atsisakyti. Studentai man argumentavo, kad kalbos istorija yra svarbi ir pradėjus atsisakinėti vienų dalykų, vėliau gali nukentėti ir kiti. Žinoma, nesu už tai, kad visai nebeliktų nosinių raidžių, pavyzdžiui, žodžių galūnėse. Jų atsisakyti būtų labai sudėtinga, nes jos skiria žodžių formas.“ I. Kruopienės teigimu, atsisakius nosinių raidžių, labai daug žodžių formų suvienodėtų ne tik savo rašyba, bet ir tarimu.
„Kalbant apie ilgųjų raidžių rašybą, pati esu dalyvavusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės svarstyme, kad, galbūt, reikėtų atsisakyti kai kurių išimčių. Manau, kad būtų galima, pavyzdžiui, „džiūti, džiūva, džiūvo“, kur sudėtinga paaiškinti, kodėl būtent tokia rašyba būtojo laiko formos, kai „žūva, žuvo“ rašoma trumpoji balsė. Mano nuomone, kalbos nereiktų pritaikyti tik kalbėjimo reikmėms ir laikytis tik šios kalbos funkcijos. Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir paveldėta vertybė, kurią reikia išlaikyti ir puoselėti“, - kalbėjo I. Kruopienė.
Vaikai rašo kaip girdi
Į klausimą, ar pritaria pedagogų nuomonei, kad naujosios technologijos neskatina moksleivių vartoti taisyklingą kalbą, o atvirkščiai – vaikai rašo nepilnais sakiniais, rašytinėje kalboje vartoja sakytinei kalbai būdingesnes žodžių formas, pašnekovė atsakė: „Daug kas priklauso nuo paties žmogaus nuostatų, su moksleiviais nesu dirbusi, bet teko girdėti iš pedagogų, kad tokia problema egzistuoja – vaikai nevalingai norėtų rašyti taip, kaip rašo trumpąsias žinutes: be lietuviškų raidžių ir su visais kitais ženklais. Teko girdėti, kad moksleivių rašyba yra suprastėjusi.“
Kruopienė prisipažino, kad, pamačiusi kaip studentai internete bendrauja tarpusavyje, patyrė nemažą šoką: „Mokslinėje konferencijoje skaičiau pranešimą apie tai, kaip atrodo šių dienų elektroninis bendravimo diskursas, tai pastebėjau, kad kolegos mokslininkai taip pat buvo sutrikę. Kita vertus, tai reiktų vertinti kaip tam tikrą jaunų žmonių saviraišką – jiems norisi kaip nors kitaip išreikšti save, tuomet rašo taip, kaip mano esant gerai.“
Mokytis reikėjo prieš 20 metų ir reikia dabar
Pašnekovės teigimu, didelę žalą lietuvių kalbos rašybos mokymui padarė tai, kad ilgą laiką kompiuterinėse programose ir mobiliuosiuose telefonuose nebuvo lietuviškų raidžių iš viso arba jas buvo sunku surasti.
Paklausta, ar pritaria nuomonei, kad šiuolaikiniam žmogui, kuris daugiau rašo kompiuteriu, o kompiuterinės programos taiso rašybos klaidas, lietuvių kalbos reikia mokytis mažiau nei reikėjo žmonėms prieš dvidešimt metų, pašnekovė sakė: „Žmogus turi išmanyti taisykles ir kalbos sistemą. Kalbos sistemos mokykloje turėtų būti mokoma. Pastebima, kad moksleiviai turi daug kalbos sistemos spragų ir tai jau ima kenkti ne tik sukant galvą, kur padėti kablelį, bet ir vartojant pačią kalbą. Manau, kad taikant įvairius komunikacinius metodus, lietuvių kalbos, kaip gimtosios kalbos, mokymo procese nėra labai veiksminga. Ar prieš dvidešimt metų, ar dabar, bet žmogus turi išmanyti kalbos sistemą“, - kalbėjo I. Kruopienė.
