Į garsųjį UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytos ne tik tokios Lietuvos vietos kaip Kuršių nerija, bet ir nematerialios vertybės – kryždirbystės amatas, sutartinės. Neseniai viešumoje buvo išsakytas siūlymas į Nematarialaus kultūrinio paveldo sąrašą įtraukti ir lietuvių kalbą kaip itin seną bei unikalią vertybę.
Toks pasiūlymas nuskambėjo iš Nepriklausomybės Akto signatarės Irenos Andrukaitienės lūpų. „Visa Europa turi saugoti mūsų kalbą kaip vis dar gyvą kultūros pamatą – juk Europos Sąjungos kalbų politika skatina išlaikyti Europos kalbų įvairovę, kuri yra laikoma viena didžiausių Europos vertybių. Manau, kad šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, šalia Dainų švenčių tradicijų ir jų simbolikos, šalia lietuviškų polifoninių dainų – sutartinių į UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą turėtų būti įtraukta ir unikali lietuvių kalba“, – iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime sakė I. Andrukaitienė.
Pasak jos, mūsų kalba – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų. Ji yra išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. „Mes iki šiol galėjome didžiuotis itin turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių variantų: turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnekčių, iš kurių dešimt yra ne Lietuvos teritorijoje, už mūsų šalies ribų. Lietuvių kalbos savitumas (rašto ženklai, moteriškų pavardžių daryba, kirčiavimas ir kt.), archajiškumas rodo, kad visos kitos indoeuropietiškos kalbos, plačiai paplitusios ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose, yra žymiai jaunesnės“, – sakė signatarė.
Ji apgailestavo, kad mes pasiduodame įtakai ir patys padedame trinti Lietuvą iš žemėlapio: „Didesnės tautos mus verčia į savo kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, kad esame lietuviai, kad esame Lietuva.“
UNESCO atstovė: kalbos į sąrašą įtraukti negalima
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė komentuodama tokį siūlymą sakė: „Dėl kalbos nykimo pirmiausia reikėtų išgirsti kalbininkų nuomonę, nes vieno viešo pasvarstymo, kad lietuvių kalba nyksta, mažoka. Turėtų būti pateikiama daugiau rodiklių, kriterijų ir atlikta tyrimų. Kad tarmės nyksta ir jas reikia saugoti – faktas, bet nėra tokio UNESCO sąrašo, į kurį būtų įtraukiamos kalbos.“
Kalbinta specialistė teigė, kad esama Nykstančių kalbų atlaso, bet lietuvių kalbos įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą neįmanoma, nes ji kaip objektas neatitinka atrankos kriterijų. „Į sąrašą patenka gyvosios tradicijos, įvairūs amatai, muzikavimo tradicijos ir pan., bet ne pačios kalbos. Kai buvo tik ruošiamasi patvirtinti, ką galima įtraukti į Nematerialaus paveldo sąrašą, vyko daug diskusijų, bet jei būtų buvę pritarta kalbos įtraukimui, visos pasaulio tautos būtų panorusios, kad jų kalba atsidurtų šiame sąraše, nes visos jos unikalios“, – kalbėjo M. Valančiauskienė.
„Į sąrašą įtrauktos lietuviškos sutartinės, kryždirbystė, Dainų švenčių tradicija, bet tam, kad būtų priimtas sprendimas šias tradicijas įtraukti į sąrašą, buvo daug tariamasi ir diskutuojama. Apie norą įtraukti lietuvių kalbą į UNESCO Nematerialaus paveldo sąrašą girdžiu pirmą kartą. Vien faktas, kad įtraukiama kokia nors vertybė į vienokį ar kitokį sąrašą, dar negarantuoja, kad ta vertybė bus užkonservuota ir jai niekas negrės. Pirmiausia pati valstybė turi imtis priemonių, kad išsaugotų savo turtus ir vertybes, o UNESCO šiuo atveju yra tarsi globėjas ir savotiškas vertės ženklo uždėjimas, bet saugoti vertybę pirmiausia turi įsipareigoti pati valstybė“, – sakė pašnekovė.
Kalbininkas: kas mus į UNESCO sąrašą priims?
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona, paklaustas, kaip vertina siūlymą lietuvių kalbą įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, sakė: „Pasvarstymų gali būti visokių, bet pirmiausia reikia rimtai pasižiūrėti, kas yra nematerialusis paveldas ir kas į šią kategoriją patenka. Nemažiau svarbu atsimerkti ir pasižiūrėti, kur yra mūsų kalba, tada paaiškės, kad tokių niekų siūlyti nėra reikalo, nes eilinį kartą pasaulyje apsijuoktume.“
Anot A. Smetonos, lietuvių kalba UNESCO galėtų sudominti tik tada, jei tai būtų žodinio paveldo dalis: „Kai kalbame apie lietuvių kalbą, negalime pamiršti, kad jau seniai ji nėra tik žodiniame lygmenyje, turime gramatiką, žodynus, politikų, mokslo kalbą... Žvilgtelėjau į minėtą sąrašą ir radau keletą kalbų, kurios galėtų ten patekti: siūloma įtraukti Belizo valstybėje vartojamą garifūnų kalbą ir šokius ar vienos iš Kanarų salų švilpiamąją kalbą... Ar mes kokie indėnai, kad ten turėtume patekti? Lietuvių kalba, kad ir ką čia mes rypautume, iš 6 tūkst. pasaulio kalbų patenka į 10 proc. kalbų, kurios yra geriausios padėties. Jau vien dėl to niekas mūsų į tą sąrašą nepriims.“
Paklaustas, kiek tiesos turi pasvarstymai, kad po kelių šimtmečių lietuviams emigravus nebeliks žmonių, kalbančių lietuviškai, pašnekovas sakė: „Taip gali nutikti visoms kalboms. Kai nutiks, tada ir žiūrėsime. Kai kalbame apie nykstančias kalbas, verta nepamiršti, kad tuomet skaičiuojama, jog jomis kalba vos keli šimtai ar keli tūkstančiai žmonių, mes dar iki tokių skaičių nenusigyvenome ir greitai nenusigyvensime.“
