Nacionalinės dailės galerijos vadovė L. Jablonskienė teigia, jog galerija statyta taip, kad atitiktų aukščiausius saugumo reikalavimus, ELTA nuotr.
Iš vieno Egipto sostinėje esančio muziejaus pavogus 50 mln. JAV dolerių vertinamą Vincento van Gogho paveikslą, ekspertai pabrėžė, kad meno institucijos turi gerinti apsaugos sistemas, kad būtų išvengta vagysčių. Lietuvos kriminalinės policijos biuras (LKPB) teigia, jog didieji Lietuvos muziejai ir galerijos yra „pakankamai saugūs“. Tai tvirtina ir pastarųjų atstovai.
Meno kūrinių saugumas, kaip pažymi mažesnių galerijų vadovai ir kolekcionieriai, kol kas Lietuvoje yra tik jų pačių rūpestis.
Galerijos „Kauno langas“ vadovas Povilas Alesius pastebi, kad Lietuvos muziejai nelabai gausūs tų vertybių, kurios galėtų sudominti vagis.
„Įsivaizduokite, jeigu pavogs žinomo vietinio dailininko paveikslą. Kur tu jį parodysi? Niekur neparodysi. Jis yra beviltiškas – pas kažką spintoje gulės ir tuo baigsis jo gyvenimas. Šiuo atveju – nėra rinkos.
Vincento van Gogho darbus gali išvežti į vieną valstybę, į kitą valstybę ir taip toliau. Visame pasaulyje jis yra likvidus“, – pastebėjo pašnekovas.
Anot jo, atvejis, kuomet iš vieno Egipto muziejaus buvo pavogtas garsusis V. van Gogho paveikslas „Aguonos“, tik įrodo, jog yra žmonių, kurie superka tokius vogtus paveikslus.
Tuo metu galerijos „Kauno langas“ vadovas P. Alesius teigia, jog „niekada negali atsipalaiduoti“, nes nors trumpam netekus budrumo gali įvykti vagystė. Nuo kūrinių vagysčių, anot jo, savotiškai apsaugo tik tai, kad lietuviškam menui „nėra plačios rinkos“.
„Kitaip nevogtų. Jeigu yra rinka, galimybė parduoti žinomo menininko kūrinį, tai tas ir įvyksta, o jeigu nebūtų galimybės, tai to neįvyktų – vagysčių plikoje vietoje nebūna“, – teigė P. Alesius.
LKPB: priemones vardinti būtų nesaugu
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis lrt.lt pastebėjo, jog Lietuvos muziejai „vienaip ar kitaip yra saugomi“, tačiau detalizuoti priemonių, kuriomis užtikrinamas minėtose įstaigose eksponuojamų meno kūrinių saugumas, jis nenorėjo, nes tai esą „tarnybos paslaptys“.
T. Ulpio teigimu, „didieji muziejai ir galerijos, kur sukauptos rimtosios vertybės, šiandien yra pakankamai saugūs“.
„Juo labiau, kad į juos atvyksta labai brangios parodos – su valstybės įsipareigojimais, valstybės draudimu. Tai patvirtina, kad mūsų muziejuose egzistuoja normali apsaugos sistema ir pakankamai aukštame lygyje“, – sakė pašnekovas.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas T. Ulpis patikino, jog „Lietuvoje nėra tokios problemos, kad pastoviai muziejai kentėtų nuo vagių“, tačiau vis dėl to pripažino, jog mažesni, krašto muziejai, nuo galimų ilgapirščių išpuolių yra mažiau apsaugoti.
LKPB: legaliai veikiantys kolekcionieriai rizikuoja mažiau
Pasiteiravus Lietuvos kolekcionierių sukauptų vertybių saugumu, T. Ulpis pažymėjo, jog daug priklauso nuo to, ar kolekcionierius veikia legaliai.
„Jeigu jie normaliai, legaliai, dirba, tai jų kolekcijos yra fotografuojamos, inventorizuojamos ir, sakykime, kažkokios vagystės atveju tų kūrinių nuotraukos ir aprašymai automatiškai skleidžiami „Interpolo“ kanalais. Tai pakankamai rimta priemonė padedanti atpažinti vogtus daiktus jiems išlindus kokiame nors aukcione.
Jeigu kolekcionierius slapukauja, gali būti tam tikrų problemų – jeigu pavogtų daiktų nebus registruose, tai jų paieškos bus sudėtingesnės, nes ne visada yra nuotraukos, aprašymai.
Mūsuose yra įvairių kolekcionierių – ir tokių, ir tokių“, – pasakojo paminėti konkrečių kolekcininkų vardų ir pavardžių nesutikęs pašnekovas.
„Jeigu galime eksponuoti Eliasą – tai daug ką sako“
Lietuvos muziejų asociacijos vadovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza pastebėjo, pažymėjo, jog savivaldybių muziejuose saugumo padėtis vis dar yra nevienoda, tuo tarpu valstybiniuose muziejuose situaciją pagerinti padėjusi Kultūros ministerijos finansuojama Lietuvos valstybinių muziejų saugumo stiprinimo programa.
Anot pašnekovo, jeigu gaunamas sutikimas Lietuvoje eksponuoti garsaus Latvijos tapytojo Gederto Eliaso darbus – tai daug ką sako.
„Galiu drąsiai sakyti, kad į Lietuvą galime atvežti parodyti tikrai brangius meno kūrinius. Šiauliuose eksponavome Latvijos dailininko Eliaso darbus. Jis yra pakankamai žinomas ir garbinamas, vieno jo darbo kaina prasideda nuo 1000 eurų.
Jeigu nori ką nors pasikviesti iš užsienio, tai visų pirma turi reikalų su draudimu, o jeigu tai yra draudimas, susijęs su valstybės garantu, turi reikalų su valstybine komisija, kuri veikia prie Kultūros ministerijos. Jos grupė, į kurią įeina ir pareigūnai, atvažiuoja į objektą ir įvertina, ar jis atitinka keliamus saugos ir kitus reikalavimus“, – pasakojo pašnekovas.
Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centro vedėja Lina Paukštienė teigė, jog per pastaruosius metus muziejuje su vagystėmis nesusidurta.
„Visi mūsų filialai – ir Nacionalinė dailės galerija, ir Vilniaus paveikslų galerija, ir Radvilų rūmai, ir Taikomosios galerijos muziejus – jų apsaugos sistemos yra nuolatos atnaujinamos. Taip pat, kaip visuose kituose pasaulio muziejuose, dirba salių prižiūrėtojai, kurie gana kokybiškai atlieka savo darbą. Netgi tada, kai rengiame nemokamo lankymo dienas ir muziejaus lankytojų srautai būna labai dideli, su tokiomis problemomis nesusiduriame“, – teigė pašnekovė.
Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė pažymėjo, jog „galerija iš karto buvo statyta taip, kad atitiktų aukščiausius saugumo reikalavimus“. Pašnekovės teigimu, Nacionalinėje dailės galerijoje vagysčių nėra buvę.
„Mes turime eksponatus gyvai prižiūrinčius žmones, o tai, sakyčiau, yra labai didelis svertas, todėl, kad žmogus visada geriau mato negu bet kokia mašina. Mes taip pat turime kelių lygių stebėjimo ir apsaugos sistemas, kurios apsaugo tiek kūrinius, esančius saugyklose, tiek tuos, kurie yra salėse.
Galerija taip pat yra iš tokių medžiagų pastatyta, kad į ją įeiti taip, jog nesuskambėtų signalizacija, iš tikrųjų faktiškai yra neįmanoma, tačiau tai nereiškia, kad visi Lietuvos muziejai turi tokias apsaugos sistemas.
Mano žiniomis, Lietuvos kultūros ministerijos pradėta muziejų modernizavimo programa vienu iš prioritetų skelbia būtent apsaugos sistemų sutvirtinimą Lietuvos muziejuose, bet sunkmečio sąlygomis, kiek žinau, muziejų modernizavimo programa yra sustabdyta – muziejai turimomis lėšomis stengiasi verstis“, – kalbėjo L. Jablonskienė.
Tebesibaimina kunigo Ričardo Mikutavičiaus likimo
Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentas Edmundas Armoška sako, jog kolekcininkai šiai dienai savo surinktas vertybes saugo patys.
„Kolekcininkai patys – savo rizika, savo išmone, savo tvarka – sukauptas vertybes saugo. Didesnė dalis namuose, ar prie namų. Žinau keletą kolekcininkų, kurie savo kolekcijas laiko bankuose, saugyklose, bet tokiu būdu saugoti galima tik nedidelės apimties kolekcijas, kaip monetos, pašto ženklai. Tapybos darbų, taikomosios dailės nesuneši į saugyklas.
Problematiška šiandien situacija Lietuvoje su meno vertybių, tapybos darbų draudimu. Kiek žinau, Lietuvoje iš kolekcininkų mažai jas kas yra draudę, arba jos apdraustos ne visai taip, kaip taurėtų būti.
Mūsų draudėjai tam nelabai pasiruošę, nors pasaulyje šie dalykai yra draudžiami. Juk meno kūrinius ne tik vagia – dar yra gaisrai, potvyniai, visa kita“, – vardino pašnekovas.
Tuo metu Lietuvos kolekcininkų asociacijos sekretorius Zigfridas Jankauskas prisipažino, kad parodų metų niekada nevengia jog prie jo kolekcijos eksponatų būtų pažymėta savininko pavardė, tačiau tuo pat metu ir baiminasi, jog kas nors nenutiktų jam arba kuriam nors šeimos nariui.
„Kuo mes išskirtiniai negu kunigas Mikutavičius – mes irgi esame pažeidžiami. Aš nemanau, kad teisėsaugos organai ar kas nors kitas į mūsų butus skiria didesnį dėmesį, negu į kitų piliečių būstus.
Visai neperseniausiai Lietuvoje buvo pavogta vienas geriausių, kolekcionieriaus Andrejaus Balyko privačių ikonų rinkinių. Laikas nuo laiko kolekcininkai nukenčia – ir sumušami, ir apvogiami“, – emocijomis dalinosi pašnekovas.
Anot Z. Jankausko, Lietuvoje dėl kultūros vertybių likimo „niekam neskauda, nėra respublikinio sopulio“.
„Valstybiniuose muziejuose dažnas reiškinys, kai kampuose sėdi bobutės ir mezga ką nors. Man pačiam Budapešto ir kituose muziejuose teko matyti, kaip prie tam tikrų ypač vertingų meno kūrinių stovi ginkluota policija ir juos saugo“, – pasakojo kolekcionierius.
Mažosios galerijos: saugūs nesijaučiame
„Arkos“ dailės galerijos direktorė Dovilė Tomkutė Veleckienė sakė, jog „fiziškai saugūs tikrai nesijaučiame“.
„Kai galerija baigia darbą, ji yra užrakinama, įjungiama signalizacija, ją saugo apsaugos tarnyba, tačiau dieną darbuotojams tenka vaikščioti iš salės į salę ir atidžiai stebėti, kas jose vyksta. Neturime kamerų salėse, neturime pakankamai darbuotojų – mes visą laiką jaučiame tokį lengvą stresą“, – pasakojo galerijos vadovė.
D. Tomkutė Veleckienė sako, jog teko patirti ir nuostolių.
„Vienos keramikos parodos metu eksponatai buvo nedengti – autorė nenorėjo jų dengti stikliniais gaubtais – šiaip mes praktikuojame bent tokią apsaugą. Buvo daug žmonių, kažkas, matyt specialiai, pakalbino tuo metu salę saugojusį žmogų, atkreipė jo dėmesį. Kai atsisukome – kelių daiktų jau nebuvo“, – kalbėjo „Arkos“ dailės galerijos direktorė.
Klaipėdoje esančios galerijos „Baroti“ direktorė Andželika Baroti sako, jog po to, kai keletą kartų nukentėjo – buvo išneštas meno kūrinys bei mobilusis telefonas – buvo priversti pertvarkyti esamą apsaugos sistemą.
„Įsivedėme užrakinimo sistemą, dabar pas mus ateinama su skambučiu, kiekvieną lankytoją priimame asmeniškai – taip saugiau, tuo labiau, kad mūsų pagrindinis darbas vyksta trečiame aukšte, o parodinė salė yra pirmame aukšte. Turime signalizaciją, yra sargas, be abejo, reikėjo apsidrausti“, – pasakojo galerijos direktorė.
Kolegoms antrino ir laikinojoje sostinėje įsikūrusios galerijos „Kauno langas“ vadovas P. Alesius.
„Tenka nuolat stebėti visus žmones, negali atsipalaiduoti. Tiek iš vieno, tiek iš kito kaimyno galerininko tenka girdėti, kad ir jiems ta pati problema aktuali“, – sakė „Kauno langas“ vadovas.
Absoliuta Andželika LUKAITĖ
