Bandau atspėti, kiek skaitytojų žino, kas yra Jonas Mekas. Keli pakėlėte rankas? Vienas arba du. Logika sako, kad pradėti šneką apie kažką, ko niekas nežino, neverta. Bet pašnekėsiu. Vien dėl to, kad apie jį kalba Anglija. Kalba taip, kaip ko gero apie jokį kitą lietuvį dar nekalbėjo ir kažin, ar kada kalbės. Kartais mes dejuojame, kad neturime kuo pasigirti. Bet gal nemokame pasigirti tuo, ką turime?
Ir Lietuvos Prezidentė, ir buvęs Premjeras, ir net Britanijoje tikrai gerbiamas prof. V. Landsbergis vargu ar sulaukė tiek žiniasklaidos dėmesio ir buvo gavę tiek erdvės reikštis, kaip Jonas Mekas. Straipsniai apie jį publikuojami nacionaliniuose dienraščiuose, televizijos žurnalistai rengia interviu, Britanijos filmų institutas beveik tris savaites skyrė jo darbų retrospektyvai, o didžiulė J.Meko videoinstaliacija du mėnesius veiks prestižinėje “Serpentine” galerijoje.
Į J.Meko ekspozicijos atidarymą susirinko didžiulis būrys kviestinių svečių: meno kritikai ir žurnalistai, menininkai, Meko kūrybos žinovai, nuolatiniai galerijos renginių lankytojai. Keturios gana nemažos “Serpentine” galerijos salės buvo kimštinai prisikimšusios. Tarp jų šmėžavo net Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Buvo ne tik Zuokas, buvo dar keli lietuviai. Vieni jau tapę tarptautinio rango kuratoriais, besisukančiais nesibaigiančiame “privačių peržiūrų” rate, nesvarbu, kur jos bevyktų – Londone, Briuselyje, Paryžiuje ar Niujorke, kiti dar ieškantys savo kelio. Pasitaikė šnektelti su lietuvaite, studijuojančia Londone meno istoriją ir visą savo kursą paraginusia atvykti į atidarymą, nes Mekas yra vienas iš dviejų lietuvių, kurie įtraukti į meno istorijos vadovėlius. Kas antrasis? Tikrai ne Čiurlionis. Antrasis – Mačiūnas, Fluxus judėjimo, su kuriuo Mekas savo kūrybinio kelio pradžioje buvo susijęs, įkūrėjas ir varančioji jėga.
Iš tiesų tai, kas šiomis dienomis vyksta Londono kultūrinėje padangėje, galima pavadinti tikra Meko fiesta. Jo garbei rengiamos vakarienės, priėmimai, susitikimai su publika, o bilietai į gruodžio 12 d. vyksiantį vakarą “Mekas ir draugai” seniai išgraibstyti.
Kas tas Mekas, lietuvis, kuriuo galėtume, bet regis, nemokame girtis?
Per Kalėdas jam sukaks devyniasdešimt metų. Gimęs Lietuvos kaime po karo jis pabėgo į Vokietiją ir vėliau emigravo į Ameriką. Nuvykęs ten jau po dviejų savaičių iš skolintų pinigų nusipirko filmavimo kamerą ir ėmė filmuoti viską, kas pasitaikė po ranka. Tai, ką nufilmavęs karpė smulkiais gabaliukais ir klijavo ilgesnius ar trumpesnius filmukus. Atrodytų nieko ypatinga, bet visa tai įgavo vertę.
Aišku, daug vertės pridėjo tai, kad tos filmuojamos aplinkos rate buvo tuomet dar nelabai žinomi, tik vėliau išgarsėję kūrėjai, tokie kaip dailininkas Warholas ar poetas Ginsbergas. Jau neminint tuomet jau žinomos figūros, kaip bitlas Johnas Lennonas. “Jis buvo tinkamu laiku tinkamoje vietoje, pasirinko tinkamą užsiėmimą ir nenustojo to daryti visą savo ilgą gyvenimą nesvarbu, ką kiti apie tai manytų,” – sakė per atidarymą sutiktas Meko parodos katalogo autorius.
Įtariu, kad daugelis sveiko proto lietuvių Meką palaikytų tiesiog keistuoliu, kretančia kamera filmuojančiu šeimą, draugus, aplinką, fiksuojančiu valgančius, geriančius, žiovaujančius, besikasančius, žodžiu, nieko ypatinga neveikiančius žmones. Kaip ir tą antrąjį, į meno istorijos vadovėlius įtrauktą lietuvį – Mačiūną, rinkusį visokias smulkmenas ir dėliojusį jas į dėžutes. Nes juk esam sveiko proto tauta, vertinanti apčiuopiamus dalykus ir materialųjį gėrį.
Ir nei juoktis nei pykti, bet mūsų sveikas protas pasauliui mažiausiai įdomus. O keistuoliai – įdomūs! Tereikia nedaug – nepatingėti įsigilinti į tai, ką jie daro, ir išdrįsti jais didžiuotis.
Zita ČEPAITĖ
