„<...>Žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje - neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė artimą ypatą ir žmogaus tiesas“, - taip 1905 metais rašė J. Biliūnas „Laimės žiburyje“.
„Šį vakarą 22 valandą 40 minučių mūsų šalyje vyks pilietinė akcija "Lietuva - šviesiausia naujosios Europos valstybė“ – taip 2004 m. balandžio 30 dieną, stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse, lietuvius namuose uždegti visas šviesas kvietė viena Lietuvos politinė partija.
Naujasis žiburys, ES, žadėjo visiškai tą patį ko žmonės laukė ir prieš šimtą metų. Tačiau netrukus lietuvių „gryčios“ pradėjo tuštėti. Oficialiai per penketą metų lietuvių emigravo tiek, kiek Alytuje yra gyventojų. Neoficialiai – emigravo visas Panevėžys. Šiais metais prognozuojama nauja emigracijos banga.
Lietuvos įsiliejimas į ES erdvę atvėrė jos gyventojams galimybes integruotis į bet kurią visuomenę, joje gyventi, dirbti, siekti išsilavinimo. Tačiau dažnai kyla grėsmė ne tik integruotis, bet ir asimiliuotis. ES nuo to apsaugoti negali, tačiau siūlo diskutuoti tapatybės tema. Vienas iš pavyzdžių − jos įkurta programa „Europa piliečiams“. Praėjusiais metais šios programos paramą gavo ir viešosios įmonės „Rain studio“ projektas „Misija – lietuvis“. Jo tikslas − parodyti, kaip yra saugoma lietuvių tautos kultūra gyvenant diasporoje. Projekto komanda aplankys lietuvių emigrantų bendruomenes Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Belgijoje, Ispanijoje ir Gruzijoje. Sukurti filmai nuo rugpjūčio bus rodomi per lietuviškas televizijas.
Per šias Kalėdas „Misijos lietuvis“ komanda lankėsi Londone. Projekto vadovė režisierė Ksenija Koženkova papasakojo savo įspūdžius: „Susitikome su 10 lietuvių: režisiere Dalia, fotomenininke Indre, direktoriumi Laurynu, verslininku Valdu, skulptoriumi Aleksandru, kunigu Petru ir kitais. Jie sakė jaučiantys poreikį bent retsykiais grįžti į Lietuvą, bet grįžti gyventi kol kas nesiruošia. Nebent senatvėje, nes dabar jie įprato prie kitos kultūros, finansinio stabilumo. Kai kurie turi vaikus, kuriems persikraustymas būtų didelis stresas. Dauguma laikosi lietuviškų tradicijų, specialiai važiuoja į lietuviškas parduotuves. Jie ir Anglijoje valgo kūčiukus, daro aguonpienį, perka silkę ir juodą duoną.
Dėl atstumų visi retai bendrauja tarpusavyje, o kalbinti menininkai apskritai neieško kontaktų su kitais tėvynainiais. Tiesa, verslininkai prisipažįsta mieliau į darbą priimantys lietuvius, nei indus ar anglus. Viena vietų, kurioje gali susitikti Londono lietuviai, yra Šv. Kazimiero bažnyčia. Šiemet per Kūčias į mišias susirinko apie 700 žmonių.“
Pasak jos, tautiškumas emigracijoje nepabrėžiamas, tačiau žmonės suvokia savo tapatybę.
„Visi su kuriais kalbėjome sako − aš vis tiek lietuvis. Daugelis iš jų šneka, kad reikia atiduoti duoklę Lietuvai. Tu negali nuo savęs pabėgti“, − sakė K. Koženkova.
Jungtinėje Karalystėje gyvenantys studentai Mantas Puluikis ir Remigijus Balandis taip pat ragina atsigręžti į Lietuvą. 2009 –ųjų vasarą įvyko akcija „Grįžtam 2009“, kurios metu draugai iš Londono į Lietuvą grįžo dviračiais, pakeliui kviesdami prisijungti ir žmones iš kitų šalių. Panašus žygis bus pratęstas ir šiais metais, tik maršrutas pailgės – dviratininkai keliaus per Skandinaviją. Visgi, svarbiausia − ne numinti kilometrai, o žinia kuria nori pasidalinti studentai. Savo projektu jie nori atkreipti dėmesį į lietuviškumą. Projekto interneto tinklapyje lietuviai kviečiami prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo, organizuoti pilietiškumą skatinančius projektus, užsiimti labdaringa veikla, balsuoti, investuoti Lietuvoje.
„Mes tikimės ir trokštame, kad šis projektas taptų tarsi pavyzdys kitiems – jo idėja ragintų lietuvius burtis į bendruomenes, puoselėti lietuvišką kultūrą“, − rašoma „Grįžtam“ svetainėje.
Panašios akcijos padeda stiprinti ryšį tarp Lietuvos gyventojų ir išeivių. Nors kiekvienas lietuvis turi bent vieną pažįstamą emigrantą, tačiau bendra nuomonė apie juos yra neigiama. Kai kurie į svetur gyvenančius tautiečius žiūri netgi kaip į tėvynes išdavikus. Gal būt taip yra todėl, kad daugelis pasakojimų sklindančių tarp žmonių yra paprasčiausios nuogirdos ir gandai. Atrodytų, tai galėtų ištaisyti aktyvus bendravimas tarp Lietuvos ir emigrantų bendruomenių, tačiau į dideles ir aktyvias bendruomenes jie nesiburia.
Rengiant šį straipsnį, Ispanijos ir Airijos lietuvių bendruomenėms išsiuntėme elektroninius laiškus su klausimais apie jų bendruomenės gyvenimą, veiklą, tačiau per mėnesį jokio atsakymo nesulaukta. Įdomiausia, jog Ispanijos lietuvių bendruomenėje yra žmogus atsakingas už ryšius su visuomene.
Tinkamas bendradarbiavimo pavyzdys galėtų būti 2006 metų gruodį Vilniaus mero A. Zuoko iniciatyva surengta akcija. Tiek Vilniaus, tiek Dublino centrinėse aikštėse buvo pastatytos identiškos Kalėdų eglės. Jų įžiebimas buvo transliuojamas per televiziją, buvo nuteistas teletiltas tarp abiejų sostinių. „Tuo metu emigracija tapo didele socialine ir ekonomine problema. Lietuvoje ypatingai trūko darbo jėgos, augo šeimų ir vaikų, likusių Lietuvoje, socialinės problemos. Tada buvo ypač svarbu skatinti Lietuvos piliečius grįžti į tėvynę bei organizuoti švietimą vaikams, kurie yra išvykę su tėvais. Kilo reali grėsmė, kad emigrantų vaikai pradės mokytis vietos kalba, o tai gali ilgam panaikinti ryšius su Lietuva. <...> Vienodos eglės Dubline ir Vilniuje galėjo padėti žmonėms pasijausti lyg jie būtų vienu metu skirtinguose vietose – užsienyje ir namuose.“ – projekto priežastis įvardija A.Zuokas.
„Narystė ES mums suteikė daug naujų galimybių, o kartu tai vienas iš būdų kaip žinias, įgytas svetur, panaudoti Lietuvoje. Tačiau didelė emigracija yra signalas politikams, kad vykdoma politika yra abejotina. Ir jei dėl šių motyvų Lietuvą paliks daug žmonių, tai gali būti pragaištinga ir mūsų valstybingumui.“- mano politikas.
Jo žodžius paremia bauginanti statistika. Oficialiais statistikos departamento duomenimis per dvejus pirmuosius metus po įstojimo į ES, emigracijos srautas padidėjo apie 30%. Vėliau jis krito, tačiau žemesnio lygio nei 2003 m. nepasiekė. 2003 m. oficialiai iš šalies išvyko 11032 asmenys, o 2005-aisiais – 15571. Neoficialūs duomenys yra dar įspūdingesni. 2004 metais bendras skaičius asmenų, deklaravusių ir nedeklaravusių savo išvykimą siekė net 32500 , o 2005 metais – 48100.
A. Zuokas teigė, jog Lietuva turėtų prisidėti prie ryšio su emigrantais kūrimo ir pritraukti juos atgal.
„Valstybė privalo organizuoti mokymo programas, kad nauja karta mokėtų lietuvių kalbą ir išlaikytų emocinį ryšį su tėvų gimtine. Geriausia paskata emigrantams grįžti - tai protinga valdžia ir auganti ekonomika, kuri suteiktų darbą pagal išsilavinimą ir deramai už tai atsilygintų”, − mano buvęs Vilniaus meras.
Jelizaveta Leikina, Gytis Kapsevičius
