Emigrantas. Šis žodis jau seniai yra tikra chimera – vieniems tai galimybes, naujas patirtis ar patogesnį gyvenimą pasirinkęs asmuo, kitiems – šalies išdavikas, nepritapęs nevykėlis ar užsieniečiams užpakalius šluostantis juodadarbis… Gaila, bet neigiama reikšmė šiuo atveju nusveria teigiamą. Sakote, tik patys emigrantai įsivaizduoja, kad jų visi nemėgsta? O kaip visos tos situacijos, kai, nepaisant to, ką žmogus dirbo ar veikė užsienyje, jis yra sutinkamas frazėmis „Tai ką, Anglijoje indus plovei?“ arba „Švedijoje mėlynes rinkai?“. Teiravimasis, ar į Lietuvą atvykai pasipuikuoti fabrike uždirbtais pinigais ir kur padėjai „Prada“ ar „Dolce & Gabbana“ treningus, situacijos irgi nepataiso.
Arba potencialių lietuvių darbdavių pareiškimai, kad esi „atitolęs nuo Lietuvos aktualijų“ arba „būtum tinkamas darbuotojas, jei pakeistum savo idėjas ir požiūrį mums tinkamu kampu“. O viešoji erdvė mirgėte mirga nuo komentatorių replikų, kad tie, kurie mėgaujasi, pavyzdžiui, Europos Sąjungos suteikta teise laisvai keliauti ir apsigyventi bet kurioje iš 28 valstybių narių, yra tikri kenkėjai, turintys potencialą visiškai „degraduoti“ – turėti kitokią nuomonę, toleruoti skirtumus… Susidaro įspūdis, kad grįžęs į tėvynę turi atgailauti, jog buvai išvykęs, ir prisiekti, kad jokiu būdu nesiskirsi nuo „emigravimo nuodėmės“ nepadariusių lietuvių nei žodžiais, nei darbais.
Nepaisant tokio nesvetingo sutikimo, emigracijos masto mažėjimas nėra toks akivaizdus, kaip nori įtikinti grįžti į Lietuvą skatinančių programų kūrėjai. Teigiama, kad į vieną vietą veržiasi po daugiau nei 10 svetur pagyvenusių lietuvių… Taip, tai tiesa, tačiau kiek jaunų žmonių išvyksta į užsienio universitetus, dirbti ar savanoriauti pagal įvairias programas ir tiesiog pasilieka naujai atrastose šalyse? Darbas, žinoma, irgi ne paskutinėje vietoje – baigus studijas ar sąžiningai atidirbus pagal specialybę 20 metų darbo birža nėra pati žaviausia perspektyva. Juk šeimas išmaitinti ir oriai gyventi norisi ne tik tada, kai viskas sekasi, bet ir tuomet, kai bankrutuoja įmonės, naikinamos darbo vietos, mažinami atlyginimai. Ir galiausiai – labiausiai smerkiama, meilės emigrantų, grupė. Atostogaujant, keliaujant ar trumpam nuvykus užsidirbti ne visiems pavyksta atsispirti jausmams – ir tuomet, pasiėmus tik lagaminą, tenka šalį palikti ilgam. Dažnai labia sunkia širdimi, nes aplink tik ir skamba balsai, jog išsižadi lietuvybės vien dėl to, kad po pusmečio ar metų grįžtum su dar viena tragiška meilės kankinio istorija…
Į pamąstymus įtraukime ir faktą, kad Lietuvoje sunku rasti šeimą, kurios nė vienas narys ar bent šiek tiek tolimesnis giminaitis nebūtų pasirinkęs emigracijos kelio… Belieka paklausti, tai kiekgi iš tų, kurie nė pažiūrėti nenorėjo į užsienio pusę, pamažu ir kartais aplinkybių vedami vis dėlto „nusprendžia atsigerti iš prispjaudyto šulinio“?
Ne paslaptis, kad kartais noras emigruoti ir greitai užsidirbti pasiekia tokią ribą, kai priimami pasiūlymai iš labai nepatikimų darbdavių ar įdarbinimo bendrovių, net pakliūnama į nusikaltėlių rankas. Kodėl nebandoma apie savo patirtis kalbėti, dalytis žiniomis, padėti tautiečiui? Gal vertėtų prisiminti ir pagalvoti, kad negirdėdamas patyčių ir neigiamos nuomonės esamas ar buvęs emigrantas nuoširdžiau patars ir padės? Atsidūrus svetimoje šalyje su ne pačiomis tobuliausiomis užsienio kalbos žiniomis ir patyrus adaptacijos šoką, patarimai, kaip susitvarkyti dokumentus, kurioje parduotuvėje geriausiai ir pigiausiai apsipirkti ir kokie darbdaviai vertina darbščius užsieniečius, pasidaro paprasčiausiai neįkainojami.
Žvelgiant į tokią situaciją galima konstatuoti – nors emigrantais toli gražu nesižavime, jais tapti visgi nesibodime. Nežinia, koks likimas laukia, – tad gal prieš burnojant ar kritikuojant emigrantus reiktų pagalvoti du kartus? Juk bet kada gali kilti kokia nors radikaliai gyvenimą pakeisianti mintis…
