Kas lietuviams vyrams Anglijoje kelia didžiausią siaubą? Nesunku atspėti – jiems baisu, kad kitataučiai išgraibsto lietuvaites, kurias jie įpratę laikyti savo nuosavybe. Emigracija moteris labai pakeičia, bet nebūtinai į blogąją pusę. Ir jeigu masinė emigracija turi pliusų, tai vienas didžiausių neabejotinai yra dvasinis iš Lietuvos emigravusių moterų išlaisvėjimas.
Kažkada, prieš kokius šešetą ar septynetą metų Vilniaus oro uoste laukiau svečio iš Londono. Lėktuvas vėlavo, tad turėjau progos pasiklausyti tautiečių, atvykusių pasitikti draugų ir giminaičių. Atvykimo salės tarpduryje pasirodžius azijietiškos išvaizdos vyriškiui, vienas laukiantysis tarė: „Mušti juos reikia. Kad nedrįstų čia kojos kelti, nes išgraibys mūsų mergas, pamatysit." Kiti du jam pritarė.
Negirti. Ir ne kokie nors gamtos nuskriausti, mažai šansų patraukti merginų dėmesį turintys nevykėliai. Kaip tik atvirkščiai – aukšti, dailiai sudėti, toli gražu ne iš tų, kuriems reikėtų baimintis konkurencijos. Tas atvejis man pasirodė labai keistas ir netipiškas, net pamaniau, kad tai kokie nors nestandartiniai „bajeriai“, kurių aš neįkertu. Naiviai maniau, kad laisvos Lietuvos jaunimas auga tolerantiškas ir atviras pasauliui.
Turėjo praeiti daug laiko, turėjau net į Londoną persikelti gyventi, kad suprasčiau, jog anuomet oro uoste mano nugirstas pokalbis nebuvo atsitiktinis ir kad konkurencijos baimė itin stipri tarp emigracijoje atsidūrusių lietuvių vyrų. Neseniai teko bendrauti su vienu pažįstamu, kuris pasibaisėjęs pasakojo, kad jo buvusioji susidėjo su juodžiu. Jis išdėjo viską, ką apie tuos iš „laukinės Afrikos“ mano, bet labiausiai kliuvo buvusiajai ir visoms moteriškos giminės mano tautietėms, kurios esą ant kaklų kariasi bet kam tik ne lietuviams.
Nemanau, kad lietuvės kariasi ant kaklo bet kam. Bet pastebėjau, jog uiti moteris už tai, kad jos poruojasi su nelietuviais, daug kam tapo norma. Nepamenu, ar tinklapyje Anglija.lt buvo balsuojama dėl to, kaip lietuviai žiūri į mišrias poras. Būtų įdomu. Aš asmeniškai tame poravimesi nematau nieko blogo. Kiek teko sutikti mišrių porų, visų jų tarpusavio santykiai man pasirodė gerokai harmoningesni, negu tarp tai pačiai rasei ir tautai priklausančių porų. Kaip tai gali būti? Juk skirtingos kultūros ir kitokie papročiai dažniausiai matomi kaip didžiulė bendro gyvenimo kliūtis.
Kartą viena su juodaodžiu jau dešimt metų gyvenanti lietuvė paaiškino, kad jos vyras vien dėl baltos odos ją gerbia ir vertina. Juodaodžiui vesti baltąją esą prestižas, asmeninio gyvenimo sėkmė ir jis visais būdais stengiasi ją išlaikyti. O lietuviai vyrai moterų negerbia, jie įsitikinę, kad tai moteris turi stengtis vyrui įtikti. Lietuvoj moteriškės taip ir daro, mat joms nuo mažų dienų įkalta į galvą, jog turėti vyrą yra jų gyvenimo tikslas.
Atsidūrusios Anglijoj lietuvės moterys labiau pasikeičia nei vyrai. Gal tai lemia iš tėvynės atsivežtas lankstumas ir sugebėjimas prisitaikyti prie situacijos? O gal tiesiog užtenka išvykti iš šalies, kur „viskas subalansuota“ vyrams, kad pasijustum savimi? Kad galėtum elgtis kaip nori ir ieškoti sau tinkamos aplinkos, o ne taikytis prie paveldėtų tradicijų, požiūrių ir nuostatų, ir bijoti, kad būsi ujama, jeigu tavo laikysena ir gyvenimas yra kitoks, nei aplinka diktuoja.
Masinė emigracija turi daug minusų. Tačiau kai kada mane aplanko mintis, jog visus minusus atperka vienas didelis pliusas - dvasinis emigravusių moterų išlaisvėjimas. Na, o vyrams lieka arba išmokti dėl savo tautiečių konkuruoti, arba prasigerti keikiant tas k... ir tuos n...
Zita ČEPAITĖ
