Daugiau kaip 4 metus dėl sūnaus susigrąžinimo kovojanti Kristina Ivašauskaitė-Rosario (32 m.) pagaliau išgirdo palankų sprendimą – Šri Lankos Apeliacinis teismas grąžino tėvo pagrobtą devynmetį Elyaną motinai.
Dramatišką Paryžiuje gyvenančios lietuvės K. Ivašauskaitės-Rosario kovą dėl teisės auginti savo sūnų atidžiai sekė ne tik Alytuje gyvenantys moters artimieji bei draugai, bet ir visa Prancūzija. Moteriai nemokamai sutiko padėti net garsus Paryžiaus advokatas Aleksandras Varautas, gynęs į dopingo skandalą įsivėlusią dviratininko Raimondo Rumšo žmoną Editą. K. Ivašauskaitės-Rosario draugai rinko lėšas, reikalingas ne tik įvairiems dokumentams tvarkyti, bet ir privatiems detektyvams pasamdyti. Keliasdešimt tūkstančių eurų išleidusi ir sveikatą paaukojusi K. Ivašauskaitė-Rosario šių metų birželio 1-ąją gali laikyti laimingiausia diena – tądien Šri Lankos Apeliacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą ir nusprendė tėvo pagrobtą ir jau 4 metus Šri Lankoje gyvenantį lietuvės sūnų grąžinti motinai.
Turi savo versiją
Kaip ir dažnoje nepasisekusios santuokos ir skausmingų skyrybų istorijoje, kurioje mažametis vaikas neretai tampa nusivylusių tėvų keršto įrankiu, taip ir šiuo atveju – kiekvienas iš buvusių sutuoktinių turi savo versiją, kaip ir kas iš tiesų atsitiko.
2000 metais pagal Au Pair programą dirbti vaikų aukle į Prancūziją atvykusi K. Ivašauskaitė-Rosario prieš keletą metų duodama interviu vienam dienraščiui sakė, jog santuoka su metais vyresniu iš Šri Lankos kilusiu prancūzu buvo jaunystės klaida. Moteris tąkart apgailestavo, jog abu susituokė vienas kito gerai nepažinodami, o po vestuvių paaiškėjo, jog viskas yra kitaip nei atrodė iš pradžių. Finansų konsultantu dirbęs A. Rosario daug laiko praleisdavo ne tik darbe, bet ir su draugais. „Man toks gyvenimas nepatiko. Norėjau vyro, kuris grįžtų namo vakarienės ir savaitgaliais būtų su šeima“, – tąkart guodėsi K. Ivašauskaitė-Rosario.
Tačiau A. Rosario turi visai kitus motyvus, dėl ko, anot jo, iširusi santuoka. Savo internetiniame dienoraštyje, kurį pavadino „Elyanas ir aš“, būdamas 11 metų amžiaus su teta į Paryžių gyventi atvykęs vyras teigia, jog vienintelis lietuvaitės tikslas – Prancūzijos pilietybė. „Kristiną Ivašauskaitę sutikau 2001 metų birželio 21 dieną. Tuomet man buvo 23 metai. (...) Maždaug po 6 mėnesi pažinties, ji pareiškė nebenorinti dirbti aukle (...) ir pranešė, jog laukiasi. Man tai buvo didelis siurprizas. Ji norėjo aborto, bet tai prieštaravo mano įsitikinimams“, – prieš 4 metus internetiniame dienoraštyje rašė A. Rosario. Vyras teigia, esą jam šiaip ne taip pavyko įtikinti lietuvę nenutraukti nėštumo. Santuoka, pasak A. Rosario, buvo sudaryta merginos pageidavimu ir tik todėl, jog jos turimas leidimas gyventi šalyje baigėsi. „Visi mano draugai ir šeima patarė man gerai pagalvoti, nes jie matė, kaip Kristina su manimi elgėsi, tačiau aš ją mylėjau, be to mes laukėmės vaiko, todėl nusprendžiau vesti“, – toliau rašo A. Rosario. Sūnų pagrobęs ir į Šri Lanką pabėgęs vyras dienoraštyje atskleidžia esą visai atsitiktinai sužinojęs, jog dar jiems susitikinėjant, lietuvė pasigyrė artimiesiems netrukus gausianti Prancūzijos pilietybę...
„Prieš išsiveždamas sūnų į Šri Lanką aš žinojau, kad mano buvusi žmona iškels baisų skandalą, kuriame žiniasklaidos pagalba apsimes auka. (...) Laikraščių straipsniuose ir interviu ji mane vaizdavo kaip tikrą pabaisą ir dar religinės grupuotės narį, dėl ko esą ir palikau Prancūziją“, – rašė A. Rosario. Prancūzo dienoraštis ir baigiasi šiuo vieninteliu įrašu, nors įžangoje vyras žadėjo visą istoriją nušviesti vėliau.
Pasiėmė atostogauti
Po K. Ivašauskaitės-Rosario ir A. Rosario skyrybų Prancūzijos teismas nustatė, jog berniukas gyvens su mama, o su tėvu matysis kas antrą savaitgalį ir per atostogas. Kaip tik tokių atostogų metu, 2007 metų liepos 19 dieną, sūnų pasiėmęs A. Rosario dingo. K. Ivašauskaitė-Rosario bandė prisiskambinti buvusiam vyrui telefonu, tačiau šis buvo išjungtas. Prancūzijos policija išsiaiškino, kad A. Rosario liepos 26 dieną su vaiku iš Šveicarijos per Maldyvų salas išskrido į Šri Lanką. Rugpjūčio 20 dieną jie turėjo grįžti atgal į Maldyvus, tačiau dingo. Buvo manoma, kad iš Šri Lankos vaiką pagrobęs prancūzas išskrido į Ameriką, mat ne kartą buvo minėjęs norintis ten gyventi. Pareigūnai nustatė ir A. Rosario bendrininką, kuris, kaip įtariama, padėjo išgabenti berniuką į Šri Lanką. Prancūzijos teisėsauga išdavė A. Rosario arešto orderį ir paskelbė jo paiešką.
Kai buvo nustatyta, jog A. Rosario su sūnumi gyvena Šri Lankoje, praėjus daugiau nei dvejiems metams po išsiskyrimo, K. Ivašauskaitė-Rosario pagaliau gavo progą pamatyti sūnų. Šri Lankos teismas sūnaus globą buvo skyręs tėvui, tad lietuvei beliko tenkintis trumpais susitikimais. Tačiau atkakli moteris rankų nenuleido – internetu rašydavo sūnui trumpas žinutes, į vieną portalą net įkėlė sūnaus gimtadieniui iškepto torto fotografiją, o nepalankų teismo sprendimą nusprendė apskųsti Šri Lankos Apeliaciniam teismui.
Greičiausiai moteris ir pati nelabai tikėjosi, jog šio teismo sprendimas bus palankus ne vaiką pagrobusiam ir 4 metus Šri Lankoje gyvenančiam buvusiam sutuoktiniui, o jai – vilties būti su sūneliu neprarandančiai ir sielvarto palaužtai motinai.
Sprendimas nustebino
Pirmosios instancijos teismas buvo nusprendęs, jog vaikas turi likti su tėvu ir gyventi Šri Lankoje. Esą jis čia jau priprato, yra „linksmas ir laimingas“, o psichologų paklaustas pats patikino, jog nori likti su tėvu. Be to, tam, kad būtų galima spręsti vaiko grąžinimo klausimą, anot teismo, į jį turėjo būti kreiptasi anksčiau – nepraėjus metams.
Tuo tarpu Apeliacinis Šri Lankos teismas šiuos argumentus paneigė ir patikino, jog į teismą lietuvė negalėjo kreiptis dėl to, jog vaiko tėvas slėpėsi, ji nežinojo, kur yra jos buvęs sutuoktinis su pagrobtu vaiku. „Metai, per kuriuos reikėjo kreiptis į teismą buvo praleistas ne dėl ieškovės (K. Ivašauskaitės-Rosario) kaltės, o dėl nusikalstamo vaiko tėvo elgesio. Atsivežęs sūnų į Šri Lanką jis net neperspėjo vaiko motinos, kur yra jos sūnus. Toks elgesys yra nepateisinamas“, – rašoma Apeliacinio teismo sprendime. Be to, teismas, nesutikdamas su žemesnės instancijos teismo argumentais, jog berniukas jau priprato Šri Lankoje, pabrėžė, jog vaikas, būdamas šioje šalyje, pakeitė net tris mokyklas.
Sprendime taip pat paminėtas atvejis, kai kartą berniukui su tėvais važiuojant automobiliu juos sustabdė policija – išsigandęs vaikas ėmė klausinėti motinos, ar dabar jo tėvas atsidurs kalėjime. Tai, anot teismo, rodo, jog vaikas gyveno baimėje, žinojo, kad jo tėvas yra nusikaltęs ir toli gražu nebuvo „linksmas ir laimingas“. Be to, ekspertai nustatė, jog mažametis apklausų metu buvo labai vangus, nekalbus ir „skurdžios vaizduotės“. Paklaustas, kas yra jo artimieji, berniukas teįvardijo ne tėvą, o keletą mokyklos draugų vardų. Būdamas su tėvais vaikas glaudėsi prie tėvo, tačiau šiam palikus kambarį, anot ekspertų, laisvai bendravo su mama, atrodė ramus ir laimingas.
Vis dėlto, A. Rosario teisme tikino, jog vaiko grąžinti motinai negalima. „Vaikas neturėtų būti mėtomas kaip bulvių maišas. Jis yra laimingas su manimi Šri Lankoje ir čia turi likti“, – sakė A. Rosario. Prancūzas bandė įtikinti teisėją, jog motinai vaikas apskritai nerūpi, o teismo sprendimas Prancūzijoje jam buvęs nepalankus dėl to, jog ten jis buvo diskriminuojamas. „Dėl diskriminacijos A. Rosario niekur nesiskundė, o argumentas, kad vaikas K. Ivašauskaitei-Rosario nerūpi – nepagrįstas. Ji skambino A. Rosario tėvams Paryžiuje, net jo močiutei į Šri Lanką. Ji sukūrė internetinį dienoraštį siekdama rasti dingusį sūnų, pasirodė keliose televizijos laidose. Tai akivaizdžiai rodo, kad motina atkakliai ieškojo vaiko ir rūpinosi jo likimu“, – rašoma teismo sprendime.
Kaip vieną paskutinių kozirių vaiką nuo motinos atskyręs A. Rosario teisme demonstravo nuotraukas, kuriose K. Ivašauskaitė-Rosario sėdi vyriškiui ant kelių, taip pat užfiksuota rūkanti. A. Rosario tikino, kad vaikas su tokia motina augti negali.
Tačiau išnagrinėjęs visas aplinkybes Apeliacinis teismas paskelbė, jog „motina turi suruošti kelionės dokumentus ir parsivežti vaiką namo į Prancūziją, o tėvas įpareigojamas tam netrukyti“.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
