Šiaip kovingumas – pagirtinas dalykas, kai mąstoma ne užpakaliu, o galva. Kovingumas labai praverstų einant savanoriais į Lietuvos kariuomenę, tačiau tada kažkodėl bliaunama, kad geriau žmonės emigruos ar kaip nors išsisuks. Bet šiandien – ne apie kariuomenę, apie ją – kiek vėliau.
Norvegija nusprendė negrąžinti vaiko nei jo motinai, nei Lietuvai. Ir ačiū jai už tai. Prieš pradėdami bliauti nesąmones komentaruose įsikalkite sau į galvą faktą, kad Norvegijoje gyvena apie 60 tūkst. lietuvių, o teismą pasiekė tik 13 bylų dėl netinkamo tėvų elgesio su vaikais, beje, 10 iš tų bylų buvo išspręstos tėvų naudai ir vaikai jiems grąžinti.
Kitas faktas – Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema vadovaujasi ta pačia Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurią ratifikavusi ir Lietuva. Tačiau Lietuvoje vaiko teisių apsaugos sistema kažkodėl neveikia, todėl būtų neapsakomai gerai, kad Norvegijos vaikų teisių tarnyba „Barnevernet“ atsirastų Lietuvoje ir pagaliau išgelbėtų visus tuos nelaimingus vaikus, kurie atsiranda šiame pasaulyje tik dėl to, kad tėvai girtuokliaudami jų prisidirba. Tačiau vėliau toliau švenčia, o vaikai, palikti vieni namie, neturi pakankamai maisto, jų niekas neprižiūri, dažnai net žiemą jie neturi pakankamai šiltų drabužių, ką jau kalbėti apie nesveiką psichologinę aplinką, kurioje jie auga, kur susiduria su smurtu, prievarta ir patyčiomis. Ką veikia vaiko teisių apaugos tarnybos Lietuvoje?
Mano kalbinta Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė sako, kad visa mūsų vaiko teisių ir šeimos politika beviltiškai atsilikusi, o tiksliau – jos ir nėra, nes esą vis dar žaidžiame sovietinį dviveidystės žaidimą. Žaidimas paprastas – pameluok ir rašyk fiktyvias ataskaitas, kad gautum naudos, pavyzdžiui, struktūrinės paramos lėšų. Tad ar nuostabu, kad tais vargšais vaikais niekas taip ir nepasirūpina?
Pamenu, jau ne sykį rašiau apie elgetaujantį berniuką šalia „Maximos“ Žalgirio gatvėje: buvo žiema ir spaudė šaltis, o jis klūpėjo ant žemės pasiklojęs kartoną. Tada skambinau pagalbos telefonu 112 ir klausiau, kur man kreiptis ir ką daryti, kad tam vaikui padėčiau. Jie atsakė, kad atsiųs policiją, o ši žinos, ką daryti. Vėliau man žmonės pasakojo, kad jis ten vis dar pasirodydavo. Kodėl juo niekas taip ir nepasirūpino? Juk oficialiai turime tarnybas. Ar šiuo atveju irgi rėktumėte paleidę gerkles, kad nereikia to berniuko paimti iš šeimos ir atiduoti globėjams?
Juk toje pačioje konvencijoje, kuria vadovaujasi ir Lietuva, neparašyta, kad vaikas gali būti truputį mušamas, truputį marinamas badu ir truputį tvirkinamas. Ir norvegai moka skaityti bei suprasti konvenciją. Jų valstybė didesnė, žmonių daugiau ir vaikų skaičius beveik siekia milijoną, o mes turime apie 500 tūkst., ir tie patys žudosi. Lietuvoje savižudybių rodiklis didžiausias, o lietuvių vaikai yra vieni nelaimingiausių Europoje.
Pamenu, važiavau į įvykio vietą, kur iš 9 aukšto iššoko 12-metis berniukas. Suprantat, tam vaikui – vos 12 metų, o jis nebenorėjo gyventi. Jo mokyklos direktorius prisiekinėjo, kad niekas nieko nežinojo ir nepastebėjo. Tačiau kodėl taip jau nutinka, kad Lietuvoje mes dažniausiai nepastebime daug labai blogų dalykų, kurie vyksta visai šalia? Kur tada dingsta kovingumas?
Jei jau taip atkakliai žmonės linkę susivienyti dėl vieno norvegų paimto vaiko, kodėl negali susivienyti dėl tūkstančių, kurie kenčia visai čia pat?
